Ilgas metro vagonas.

Iš vakaro pro langus švietė vaivorykštė, naktį skardeno beprotiškas lietus, o rytą pasitiko apniukę dangūs. Išmiegota naktis bei apsnūdusios akys. Nepamiršti to skanaus rytinio kruasano. Su migdolais? Ne. Su šokoladu? Ne.. Gal tiesiog - sviestuotą? Ranka galiausiai pati tiesiasi link to riešutais pripildyto kepinio. Tad, su migdolais. 9:05 o aš dar tik parduotuvėje tiesiu pinigus pirštinėmis rankas apsisaugojusiai kasininkei. Man eilę užleido malonus vyras. Pamatęs mano gausų pirkinių krepšelį, telpantį į delną, linktelėjo link kasos. 

Skėtis, atvira striukė. Pro langą visada rodosi, kad šalta ir žvarbu. O še, išeini laukan ir pūsteli malonus labiau pavasario nei rudens vėjas. Pūsteli ir jau žengiu per perėją. Gudrus pasirinkimas. Ir taip skubančioje dienoje nukertu kampą, užbėgu įvykiams už akių bei vietoje šviesoforo naudojuosi vairuotojų gerumu. 

Kiek akys užmato: kažkas dedasi. Būriuojasi lyg ir. Ką ten būriuojasi. Na taip, būriuojasi. Nuojauta kužda, kad šis rytas pasitaikys būti TAS rytas. Kišenėje - paskutines gyvavimo akimirkas gyvenantis telefonas, laikrodyje - per daug valandų, o priekyje - besibūriuojantis metro žmonių būrys. Kaip spiceliai, na. Kitą dieną sustočiau vien tik iš smalsumo, bet šįkart teko įsilieti į kuklaus naivumo užpildytą metro žmonių bangą. Pasistiebusi ant pirštų galiukų galėjau matyti ar suprasti: delayed. Oh, dar ir vartai tik vieni. Mintyse sukasi pirmosios gėdingos pavėluotos minutės, kai įlekiu į darbo kabinetą. Galvoje pradeda net ūžti nuo sumanymų ir apmąstymų, ką šitoje situacijoje daryti. Na, kaip spiceliai. Senkanti telefono gyvenimo linija, neturėjimas menkiausio supratimo, kuris autobusas galėtų važiuoti iki mano darbo vietos bei vėlyvas išėjimas iš namų su saldžiu apsilankymu parduotuvėje. 

Minia juda. Stebina, kaip tai vyksta ramiai, be šūksnių, be pykčių. Tik viename kitame veide gali pamatyti susirūpinimą ir nerimastingą žvilgčiojimą į laikrodį. Oh, aš Tave jaučiu. Lengvas dirbtinis pasimėgavimas nepakeičiama situacija. Yra kaip yra ir ką jau čia dabar. Dar kelios minutės ir jau leidžiuosi laiptais link metro bėgių. Taip, tai TAS rytas, kai ne tik aš, bet ir dar bene koks šimtas, skubančių ar nelabai, žmonių laukia savo eilės prasisprausti į metro vagoną. 

Minutė, kita. Plaukus suvelia praskriejęs metro. Pasisveikinu kone su kiekvienu langu, nes atradau laukimo vietą ten, kur, galimai, bus mažiausia krūva - perono gale. Durys gailiai atsidaro, o už jų - keliais aukštais susirangę ir įvairių veidų žmonės, stengiantys neiškristi iš perpildyto vagono. Na ne. Durys užsiveria, o apie tai perspėja metro darbuotojas su ryškia liemene. Metro nuūžia. Minutė, dvi, mano ką tik ištiesintus plaukus suvelia sekančio metro oro gūsis. Atsiveria durys, o ten - situacija ta pati, tik žmonių rūbai kitokių spalvų. Na ne. Durys užsiveria, o mano mintyse nervų ląstelės skaičiuoja galimybę nepavėluoti. Tačiau, trečias kartas nemelavo. Su trimis šalia stovėjusiais, indų kilmės britais, apsirėdžiusiais kostiumais bei užsimetusiais ant pečių kuprines, įžengiu į šio ryto metro vagoną...

[laukite tęsinio]