Nieko nesitikinti, bet pasitikinti. Ji atvyko ten, kur laukė gimtadienio šventė. Apžvelgė susirinkusiųjų ratą, akimis perbėgdama per kiekvieną ir mintyse primindama sau, koks kieno vardas. Kambarys kone pilnas, ir nors matytų veidų dauguma, bet prie stalo taip pat sėdi tie, kurie atmintyje nebuvo atrasti. Bandymas suvokti nepažįstamųjų ryšį su šventės pagrindine persona, grupavimas į "poras" ir "neporas".
Atrodė, kad atvyko nieko nesitikinti. Bet net ji klydo. Ji melavo, nes puikiai žinojo, kad iš kiekvieno pakvietimo, susitikimo ji tikisi. Nuolat, kas, matyt, jos prigimtyje. Ir kai jau rodos, kiekvienas naujas potencialus, ar nelabai, stalo narys apžvelgtas ir išanalizuotas, ji negalėjo nepastebėti to vaikino, pasipuošusio šviesiais banguotas plaukais, besidžiaugiančio švelniais veido bruožais, kuklia šypsena bei tiesiais baltais dantimis. Atmintis nieko nekuždėjo. Kuždėjo tik ta jos dalis, kuri nieko nesitikėjo.
Nors bandė ji suvokti jo ryšį su kitais, su šventės pagrindine dalyve, bet labiau troško, kad santykis nebūtų atrastas, o ji galėtų pasinerti į naujos pažinties sukūrį. Ji nebūtų ji, jei nebandytų prakalbinti, pašnekinti ir kalbėti. Daug kalbėti, o klausyti - gal nelabai. Ji kalbino visus, bet ne jį. Kantrybės. Nors kiekvienas rankos paspaudimas, apkabinimas ir galvos linktelėjimas svetimiems ir buvo palydimas tiesioginio akių kontakto, bet ta kita, nepažintoji jos dalis visada stebėjo jį, sėdintį visai šalia. Tarsi ta trečioji akis, atsivėrusi naujai galimybei ir stebinti, kada gi bus tas laikas žengti drąsų žingsnį.
Vakarėlis tęsiasi. Veidai šmėžuoja sukūry muzikos, maisto ir alkoholio, juoko bei garsių šnekų. Vienas kitas užsitęsęs pokalbis, diskusija ir ji pajuto, kaip jis dingo. Dingo, kai net nebuvo pradėta pažintis. Veriantis krūtinę nusivylimas. Bandymas kūnu būti svetimuose pokalbyje, o akimis ieškoti jo tarp kambaryje pasilikusių. Ne, nieko nebus. Ji, laikanti stiklinę vandens, subtiliai išsinėrė iš draugų rato ir pradėjo paiešką to, kuris išvyko net nepakalbėjęs.
Kiemas, namas, kambariai, užkulisiai. Nieko. Bergždžias darbas. Kur jis? Nusivylimo gurkšnis ir susitaikymas su situacija, kurios net neturėjo būti. Įžengimas į kambarį nepakėlus akių. Kūnas pulsuoja. Kažkas kitaip. Ji pastebėjo, kad muzika garsesnė, žmonės intensyviau judantys. Muzika. Kažkas ėmėsi iniciatyvos ir atgabeno galingesnes garso kolonėles. Kūnas pulsuoja. Nenuostabu, kad tai jis. Pritūpęs prie savo žaislų diskutuoja su tais, kurie nori, kad būtent jų ritmas skambėtų. Tas palengvėjimo jausmas.
Ji nebūtų ji, jei pasitikinčiai nesiūlytų savo muzikos sąrašo. Deja, technologijos negali išgyventi tokio dviejų įsielektrinusių žmonių spaudimo. Ji akimis liečia jo veidą, žavisi jo subtilia šypsena, negali atsidžiaugti jo ūgiu bei tinkamu stiliumi. Jai tinkamu. Ji net nesuvokia, kad pokalbio neklauso, o visu kūnu palinkusi kuo arčiau, tarsi norėdama pajusti, kokią energiją jis skleidžia. Ir tas virpulys, kartais iki skausmo jaudinantis visą kūną. Naujos pažinties virpulys, kurio nepanaikino net iš kažkur ištrauktas faktas apie jo ryšius su jubiliate, jo situaciją ir būseną.
Mėgavimasis kompanija, gėrėjimasis jo buvimu šalia nesitraukiant iš to kambario kampo ar neatsistojant nuo tos minkštos sofos. Visur šalia. Bandymas ateiti arčiau, kalbinti ir sužinoti daugiau, atsigerti jo žavesio kuo daugiau į ateitį, nes nežinia, ar kitas kartas bus.
Ar buvo? ....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą