.1. [ne]Papasakota istorija.

Nieko nesitikinti, bet pasitikinti. Ji atvyko ten, kur laukė gimtadienio šventė. Apžvelgė susirinkusiųjų ratą, akimis perbėgdama per kiekvieną ir mintyse primindama sau, koks kieno vardas.  Kambarys kone pilnas, ir nors matytų veidų dauguma, bet prie stalo taip pat sėdi tie, kurie atmintyje nebuvo atrasti. Bandymas suvokti nepažįstamųjų ryšį su šventės pagrindine persona, grupavimas į "poras" ir "neporas". 

Atrodė, kad atvyko nieko nesitikinti. Bet net ji klydo. Ji melavo, nes puikiai žinojo, kad iš kiekvieno pakvietimo, susitikimo ji tikisi. Nuolat, kas, matyt, jos prigimtyje. Ir kai jau rodos, kiekvienas naujas potencialus, ar nelabai, stalo narys apžvelgtas ir išanalizuotas, ji negalėjo nepastebėti to vaikino, pasipuošusio šviesiais banguotas plaukais, besidžiaugiančio švelniais veido bruožais, kuklia šypsena bei tiesiais baltais dantimis. Atmintis nieko nekuždėjo. Kuždėjo tik ta jos dalis, kuri nieko nesitikėjo. 

Nors bandė ji suvokti jo ryšį su kitais, su šventės pagrindine dalyve, bet labiau troško, kad santykis nebūtų atrastas, o ji galėtų pasinerti į naujos pažinties sukūrį. Ji nebūtų ji, jei nebandytų prakalbinti, pašnekinti ir kalbėti. Daug kalbėti, o klausyti - gal nelabai. Ji kalbino visus, bet ne jį. Kantrybės. Nors kiekvienas rankos paspaudimas, apkabinimas ir galvos linktelėjimas svetimiems ir buvo palydimas tiesioginio akių kontakto, bet ta kita, nepažintoji jos dalis visada stebėjo jį, sėdintį visai šalia. Tarsi ta trečioji akis, atsivėrusi naujai galimybei ir stebinti, kada gi bus tas laikas žengti drąsų žingsnį.

Vakarėlis tęsiasi. Veidai šmėžuoja sukūry muzikos, maisto ir alkoholio, juoko bei garsių šnekų. Vienas kitas užsitęsęs pokalbis, diskusija ir ji pajuto, kaip jis dingo. Dingo, kai net nebuvo pradėta pažintis. Veriantis krūtinę nusivylimas. Bandymas kūnu būti svetimuose pokalbyje, o akimis ieškoti jo tarp kambaryje pasilikusių. Ne, nieko nebus. Ji, laikanti stiklinę vandens, subtiliai išsinėrė iš draugų rato ir pradėjo paiešką to, kuris išvyko net nepakalbėjęs. 

Kiemas, namas, kambariai, užkulisiai. Nieko. Bergždžias darbas. Kur jis? Nusivylimo gurkšnis ir susitaikymas su situacija, kurios net neturėjo būti. Įžengimas į kambarį nepakėlus akių. Kūnas pulsuoja. Kažkas kitaip. Ji pastebėjo, kad muzika garsesnė, žmonės intensyviau judantys. Muzika. Kažkas ėmėsi iniciatyvos ir atgabeno galingesnes garso kolonėles. Kūnas pulsuoja. Nenuostabu, kad tai jis. Pritūpęs prie savo žaislų diskutuoja su tais, kurie nori, kad būtent jų ritmas skambėtų. Tas palengvėjimo jausmas.

Ji nebūtų ji, jei pasitikinčiai nesiūlytų savo muzikos sąrašo. Deja, technologijos negali išgyventi tokio dviejų įsielektrinusių žmonių spaudimo. Ji akimis liečia jo veidą, žavisi jo subtilia šypsena, negali atsidžiaugti jo ūgiu bei tinkamu stiliumi. Jai tinkamu. Ji net nesuvokia, kad pokalbio neklauso, o visu kūnu palinkusi kuo arčiau, tarsi norėdama pajusti, kokią energiją jis skleidžia. Ir tas virpulys, kartais iki skausmo jaudinantis visą kūną. Naujos pažinties virpulys, kurio nepanaikino net iš kažkur ištrauktas faktas apie jo ryšius su jubiliate, jo situaciją ir būseną. 

Mėgavimasis kompanija, gėrėjimasis jo buvimu šalia nesitraukiant iš to kambario kampo ar neatsistojant nuo tos minkštos sofos. Visur šalia. Bandymas ateiti arčiau, kalbinti ir sužinoti daugiau, atsigerti jo žavesio kuo daugiau į ateitį, nes nežinia, ar kitas kartas bus. 

Ar buvo? .... 

Žmonės traukiny.

Vyras, kaklą apsukęs megztu, kaži kurioje metro tuneliuose matytoje reklamoje šaliku. Jo 6-ą dešimtmetį skaičiuojantį veidą puošia barzda, kurią, matyt, kirpo ir šukavo Soho rajone įsikūrusioje vyrų kirpykloje dirbantis barzdos ir plaukų meistras, atvykęs iš Tolimųjų kraštų. Vyras šiek tiek labiau įdegęs nei vidutinis britas. Matyt, neseniai grįžo iš saule besimėgaujančių kraštų, kur kiekvieną rytą pasitikdavo su vandenlente glėbyje ar vamzdeliu nardymui lūpose.

Nors sėdi, bet, akivaizdu, vyras nesiskundžia ūgio trūkumu, o sportas jam tikrai ne paskutinėje vietoje. Jo ryškios žydros bei guvios akys pajaunina jį kone 15 metų. Dar 5 metus atima nušlifuotas stilius, kuriame - nei atimsi, nei pridėsi. Rankas išryškinantis megztukas, tinkantis Londono besikeičiančiam orui, šviesaus mėlynumo džinsai bei batai, kuriuos dažniau nešioja 20-mečiai nei jo amžiaus vyrai. Šalia kojų, rankose - sportinis krepšys, tikrai neskaičiuojantis daugiau nei 1 mėnesį laiko. Arba gerai prižiūrėtas. Žiūrint į jį norisi klausti. Klausti "Ką veiki čia, metro?". O gal tai tik žavaus vyro apgaulė, miražas? 

Ar vyksti į dar vieną susitikimą su ką tik sutikta moterimi? O gal lankai vaikus, gyvenančius su buvusia žmona? O gal tau nerūpi nei moterys, nei vyrai, bet esi pakeliui į draugų susitikimą, kuriame slapčia žaidžiate žaidimus, žaidžiamus tik vyrų tarpe? O gal tai dar vienas rytas namai-sportas-nežinia? 

Jis sėdi štai čia, priešais. Tarsi gražus paveikslas, kuris buvo padovanotas turtingų draugų ir pakabintas tarp įprastų, turguje pirktų nežinomų autorių piešinių. Šeimininkai dar nežino, o gal nenori žinoti, kad šis paveikslas - Instagram ir Facebook užsitarnavęs didžiosios naudotojų daugumos simpatijas. Tik svečias - mergina - atėjusi į draugų naujus namus, rankoje laikanti puodelį karštos arbatos, netyčia akimis užkliūna už nebejauno, bet naujai pakabinto vaizdo. O tada ranka sustoja pusiaukelėje krūtinė-lūpos. Merginos akys, o netrukus ir visas kūnas geria linijų grožį, spalvų derinį bei užbaigtumo subtilumą. Net nejučia, bet ji jau dviem žingsniais arčiau jo. Karštas puodelis arbatos glaudžiasi prie krūtinės, kūnas palinksta link paveikslo drobės, o lūpų kampučiai suvirpa. Ne, nesišypso, bet trūksta tikrai nedaug. Išnagrinėjusi per milimetrą ji iš lėto atsitraukia, net nepajunta kaip gurkšteli jau atvėsusio gėrimo. Kiek laiko praėjo? 

Akys nukrypsta nuo paveikslo, kūnas pasiruošęs tęsti kelionę per kambarį, mergina nuleidžia akis į savo rankas, o veidą pagliau nušviečia šypsena. Tokia, kurią tik moterys supranta, ką ji reiškia. Žavus spaveikslas, bet negalimas... 

Ilgas metro vagonas.

Iš vakaro pro langus švietė vaivorykštė, naktį skardeno beprotiškas lietus, o rytą pasitiko apniukę dangūs. Išmiegota naktis bei apsnūdusios akys. Nepamiršti to skanaus rytinio kruasano. Su migdolais? Ne. Su šokoladu? Ne.. Gal tiesiog - sviestuotą? Ranka galiausiai pati tiesiasi link to riešutais pripildyto kepinio. Tad, su migdolais. 9:05 o aš dar tik parduotuvėje tiesiu pinigus pirštinėmis rankas apsisaugojusiai kasininkei. Man eilę užleido malonus vyras. Pamatęs mano gausų pirkinių krepšelį, telpantį į delną, linktelėjo link kasos. 

Skėtis, atvira striukė. Pro langą visada rodosi, kad šalta ir žvarbu. O še, išeini laukan ir pūsteli malonus labiau pavasario nei rudens vėjas. Pūsteli ir jau žengiu per perėją. Gudrus pasirinkimas. Ir taip skubančioje dienoje nukertu kampą, užbėgu įvykiams už akių bei vietoje šviesoforo naudojuosi vairuotojų gerumu. 

Kiek akys užmato: kažkas dedasi. Būriuojasi lyg ir. Ką ten būriuojasi. Na taip, būriuojasi. Nuojauta kužda, kad šis rytas pasitaikys būti TAS rytas. Kišenėje - paskutines gyvavimo akimirkas gyvenantis telefonas, laikrodyje - per daug valandų, o priekyje - besibūriuojantis metro žmonių būrys. Kaip spiceliai, na. Kitą dieną sustočiau vien tik iš smalsumo, bet šįkart teko įsilieti į kuklaus naivumo užpildytą metro žmonių bangą. Pasistiebusi ant pirštų galiukų galėjau matyti ar suprasti: delayed. Oh, dar ir vartai tik vieni. Mintyse sukasi pirmosios gėdingos pavėluotos minutės, kai įlekiu į darbo kabinetą. Galvoje pradeda net ūžti nuo sumanymų ir apmąstymų, ką šitoje situacijoje daryti. Na, kaip spiceliai. Senkanti telefono gyvenimo linija, neturėjimas menkiausio supratimo, kuris autobusas galėtų važiuoti iki mano darbo vietos bei vėlyvas išėjimas iš namų su saldžiu apsilankymu parduotuvėje. 

Minia juda. Stebina, kaip tai vyksta ramiai, be šūksnių, be pykčių. Tik viename kitame veide gali pamatyti susirūpinimą ir nerimastingą žvilgčiojimą į laikrodį. Oh, aš Tave jaučiu. Lengvas dirbtinis pasimėgavimas nepakeičiama situacija. Yra kaip yra ir ką jau čia dabar. Dar kelios minutės ir jau leidžiuosi laiptais link metro bėgių. Taip, tai TAS rytas, kai ne tik aš, bet ir dar bene koks šimtas, skubančių ar nelabai, žmonių laukia savo eilės prasisprausti į metro vagoną. 

Minutė, kita. Plaukus suvelia praskriejęs metro. Pasisveikinu kone su kiekvienu langu, nes atradau laukimo vietą ten, kur, galimai, bus mažiausia krūva - perono gale. Durys gailiai atsidaro, o už jų - keliais aukštais susirangę ir įvairių veidų žmonės, stengiantys neiškristi iš perpildyto vagono. Na ne. Durys užsiveria, o apie tai perspėja metro darbuotojas su ryškia liemene. Metro nuūžia. Minutė, dvi, mano ką tik ištiesintus plaukus suvelia sekančio metro oro gūsis. Atsiveria durys, o ten - situacija ta pati, tik žmonių rūbai kitokių spalvų. Na ne. Durys užsiveria, o mano mintyse nervų ląstelės skaičiuoja galimybę nepavėluoti. Tačiau, trečias kartas nemelavo. Su trimis šalia stovėjusiais, indų kilmės britais, apsirėdžiusiais kostiumais bei užsimetusiais ant pečių kuprines, įžengiu į šio ryto metro vagoną...

[laukite tęsinio]

Tas kiekvienas rytas.

Žadintuvas. Pro jau pamirštą sapną ištraukiu ranką iš po antklodės ir griebiu telefoną. Kad tik neprižadinčiau buto kaimynų. Turėčiau keltis dabar, bet kaip eilinį kartą - dar penkiolika minučių krenta į mano miego sąskaitą. Kokio dar miego, greičiau - snūduriavimo, kuris jau tikrai nebereikalingas. 

[Žadintuvas] Ranka vėl kyšteli iš po antklodės, bet šįkart su telefono garso išjungimu keliuosi ir pati. Atsidususi dar minutei parymau lovoje, akis nukreipusi į lubas. Rytas ir skambanti ryto daina. Plėšte nuplešiu nuo savęs patalus ir susisukusi į dirbtinai švelnų chalatą įžengiu į rytinio meilužio - dušo - glėbį. Jis pasitinka kūną kandančiais dygsniais, o pasimatymą užbaigia garuojančiu kūnu. Viena koja, antra ir apsivijęs dvigubai už mane didesnis baltas rankšluostis. Keletas akistatų su rytiniu žvilgsniu veidrodyje ir žengimas link ryto saulės nutviekstos virtuvės. Ne visada ji tokia nutvieksta, bet šiandien - taip. 

Pusryčių proga mėgstu būti nuobodi. Grikiai, avižos, bananas, jogurtas. Jogurtas, bananas, avižos, grikiai. Avižos, bananas, grikiai, o, ir kiaušiniai. Niekada nenusibostanti draugija. Ir vis ta pati stiklinė vandens su griežinėliu citrinos. Ah, šilto vandens. Tokio, kuris savo versme nuplauna mano vidinius naktinius košmarus. Raudonai deganti draugė viryklė, naujausias Youtube laidas skleidžianti planšetė, tyla už lango esančiame futbolo stadione - elitiniai mano ryto kompanionai. Skamba kaip vienišės idilė. Anaiptol. 

Kyla garai, siena nuo jų apsiverkusi ir atsilupusi. Kavos? Ne. Vėliau, darbe. Vienas pamaišymas, antras ir grikiai/avižos/kitas rytinis draugas jau pasiruošęs kristi iš puodo/keptuvės į lėkštę. Arba dubenėlį. Stalas puikuojasi gėrybėmis, o aš skaičiuoju paskutines 15 minučių, kai galiu sau leisti ramiai pavalgyti. Kas po jų? Neramus valgymas - palydėtas žvilgčiojimo į laikrodį bandant apskaičiuoti dabar AR vat jau dabar reikia pereiti prie kito rytinio ritualo - kūno paruošimo išeiti į žmones. 

Paskutinis kąsnis, kelios minutės naujausios komedijų laidos. Barkšt, tarkšt. Lėkštė ir šaukštas jau guli paruošti būti išplauti ir padėti į vietą. Vonia. Ne. Pirmiau kambarys. Kosmetikos krepšys, šukos. Tada vonia. Muzika vonios kambaryje, ką tik nuo garų nusiplovęs veidrodis ir mano veidas jame. Viena, antra, trečia, ketvirta - bene tiek judesių krepšelis - veidas atlieku kiekvieną rytą. Pašukuoti, pataisyti, sutvarkyti. Griebiu už kosmetikos, skaičiuoju likusias minutes atsineštos planešetės ekrane. 

Kambarys. Drabužiai suruošti iš vakaro. Arba ne. Suknelė? Kelnės? Ah, kodėl tas oras čia, Londone, per langą toks apgaulingas? Nuolat atrodo, kad už lango - netramdomas vėjas ir šalti oro prisilietimai. Tačiau tai ne šįkart. Pasirenku šį arba tą, šalikas, striukė, kuprinė, nepamiršti raktų ir... savęs. Batai, durų atvėrimas ir žengiu į naują dieną. Ne, aš jau į ją įžengiau, belieka tęsti. Belieka? Ne, ne tas žodis. Nes pastarasis skamba negatyviai, o man taip nėra. Gi atvirkščiai - lieka visa diena ją pradėti. 

O tada manęs laukia naujausiomis valymo priemonėmis kvepiantis liftas, tyla spengianti gatvė, rajono gyventojai bei prieš akis šviečiantis Underground ženklas. Tada nė pati nepajuntu, kaip automatiškai ranka kyšteli į kišenę, ištraukia visagalį bilietą, o aš su srautu patenku į kitą galaktiką. Taip, išgirdote teisingai. Į galaktiką, kurioje vienu metu, vienoje vietoje gali atrasti viską, jei tik stebėsi atidžiai. O juk viskas neturi apibrėžimo. 

Metro. 

[laukite tęsinio]