Prie vieno vienintelio lango jis sėdėjo, skaičiavo žvangančius pirštinėtose rankose. Negarsiai skambėjo pinigai - tik keletas likusių iš po menko pirkinio. Pažvelgęs per petį rado duonos kriaukšlę -susiraukšlėjusią - ir vakarykščio pieno litrą. Pro atvirą langą jis kvėpavo grynu oru ir matė, kaip kitoj gatvės pusėj ant stogo žmonės gėrė arbatą ir kavą, susisukę į vilnos pledą.
Ausis jo slėpė kepurė megzta, kurią gavo dovanų iš močiutės rankų prieš dešimt metų. Močiutė ne jo būta. Saviškę palaidojęs dar prieš keturiasdešimt metų. Tada, kai jo galvoje dar siautė vėjai apie gražią ateitį, kurią išbūrė būrėja. Dabar kąsdamas sausą duoną, jis ją nurydavo su gėrimu kartėlio. Bet neverkdavo jis prie to lango, tik atidžiai stebėdavo, kaip svetimus langus blizgina darbuotojai iš įmonės vardu 'Visos valymo paslaugos'.
Rytais jis prabunda su nušalusia nosimi, nes be saulės spindulio, šviečiančio pro vienintelį langą, šilumos daugiau jis negavo. Todėl dieną ir vasarą, naktį ir žiemą jis jausdavosi įšalęs tarsi betoninės namo sienos. Kūna bandydavo prausti verdančiu vandeniu, o širdį apšviesdavo degančios žvakės. Palinkęs prie liepsnų geltonų, delnuose paslėpęs veido smakrą, stebėdavo, kaip keičiasi žvakių liežuvių formos, kaip mirguliuoja aplink oras nuo aukštos temperatūros.
Regėjimas jo buvo geras. Todėl jam nereikėjo žiūronų stebėti pro langus. Ne, ne nuogas moteris jis matė ar besimylinčias poras. Jam didesnį geidulį keldavo vaizdai, kur apkabinimai ir meilė žaidė, kur ant stalų sūrio ir daržovių puotą kūrė moterys namų tų ar svetimų, kur šunys prausdavo katinus juodus, o ką tik gimę kūdikiai žįsdavo motinos krūtį.
Geriausias laikas langų stebėjimui - ankstyvas rytas ir rimstantis vakaras. Kai šeimynos skuba arba atsipalaiduoja, pykstasi ar apsikabinimais mylisi. Kai vaišinasi blynais rytiniais, o vakare įsijungia vaikišką filmą. Jo akyse dažnai galėjai matyti svetimo buto įkaitintą židinį. Rodos, nepaaiškinama buvo, kaip tokių tolimų kaimynų židinių atspindys šviesdavo jo veide.
Nors būdavo gerų dienų jam stebėjimui, kaip tyčia, bet kartais jam verkti norėjosi dėl lango bjaurybių. Kai pro jo pirštinių nublizgintą stiklą skverbdavosi rūkas šalto ryto, jis matydavo, kaip dūžta kaimynų stiklas, o ant grindų į šipulius byra prabangūs virtuvės servizai. Kaip moters SPA procedūrų numylėtas veidas sunyksta nuo sūrimo, byrančio per skruostą. Kaip vyro šukuosena, daryta už porą šimtų eurų, draikosi į šonus negražiai, nestilingai tuo metu, kai iš pykčio krato galvą į pusę dar kitą. Matęs jis ir tokių, kaip dviratukas, pirktas iš prabangiausių prekių rajono, bandė įgauti sparnus lėktuvo, bet iš 20-o aukšto taip ir nepakilęs, jis tėškėsi smarkiai. Bendro kiemo prižiūrėtojas vyras per penkiaminutę sušlavė viską, kas iš to beliko.
Taip kiekvieną dieną jis pasisemdavo istorijų bagažą savo naktinėms klejonėms po užmiršta sapną. Kambary, kuriam nieko nebuvo - tik kartono kelios dėžės ir žvakės iš praeitų Kalėdų, jis miegodavo susisukęs į suplyšusį pledą. Kažkada galėjai sakyti, kad čia miegmaišis buvo stovyklautojų berniukų iš vasaros prie jūros. Tada, kai jis rado išmestą dar naują, nesuplyšusį, kvepiantį maišą miego, suprato, kad gali bent trumpam pasijusti miegantis ant samanų gulto vidury miško, kur šalia tėvai miega prabangiam namely ant ratų, o rytą šildo ne tik saulė, bet ir pusryčiai, iškepti ne ant laužo, o iš vietinio restorano*****+ už šimto metrų.
Bet praėjus kone dešimčiai metų, nebeliko nei samanų kvapo nei užtrauktuko paauksuoto. Viskas, kas liko, prabangi vilna, kuri kyšojo iš skylėto apvalkalo. Galėjo džaugtis jis bent tuo, kad [suprato] - gyvena šiuolaikinio minimalizmo apsuptame kabake.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą