Pro debesis, pro rūką, lindo saulė rytinė.
Siūbavo geltoni javai palei vėjo ritmą.
Už kelių kilometrų, kur akim nebematyti, mėlynavo rugiagėlės, rasos nulaižytos.
Pro tolimo miško medžių pavėsį, šešėlis krito ant likusių pėdų.
Žvilgėjo šviesoj maži lašelyčiai.
Tokioa tylą nusiaubė lauką, ka spengė ausyse kaip po sprogimo didžio.
Tik šiureno sausuoliai, skleisdami garsą, lyg šnabždėtųsi kas tai...
Visą naktį žaibavo ir draskės griaustinis.
Grėsmingą tango šoko lietus ir vėjas, o jų prakaitą gaivino užgožtas mėnulis.
Juoda naktis viską spalvino tamsiai, bet atidžiai įžiūrėjęs galėjai matyti - geltoną, žalią, mėlyną, raudoną.
Dar prieš saulei kylant prieš septintą ryto, dangus apniukęs kaip niekad jau buvo.
Jo pilki raštai vis dar verkė po truput ir rodės, kad niekad, niekad saulės neprašvis mūsuos.
Minkšti kamuoliniai sunkūs debesys temdė rytą, nudažytą geltonai.
Tik siūbavo siūbavo toli javai visą naktį, o už jų puošniai lingavo rugiagėlės dangaus mėlynumo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą