2017 m. rugsėjo 29 d., penktadienis

Už užuolaidų

.--.

Kol pasiekė tikslą, prasilenkė jis pro tūkstantį klūpančių, prašančių vieno ar dviejų skatikų. Nužvelgdavo juos nuo kojų iki rankų, nuo akių ir jų drabužių. Neradęs nieko, ko gailėtis, o tik pašaipą nykią dėl praeivių nepatiklumo, jis net nebandė apmokėti jų kasdienės duonos cigarečių.

Jo rankų pirštai šalo ankstyvo ryto šiauriniame vėjyje. Aplink galvą galėjai matyti aureolę dūmo, išpūsto pro nosį. Kas penktą žingsnį palinkdavo galva link sušalusių rankų, ir iš plaučių jis į delnus paleisdavo karštą orą. Jo akis dengė plačiakraštė skrybėlė, kelius - juodas tankios vilnos paltas, o batai - tartum pakaustyti - skambėjo per tuščią ilgą miesto gatvę. Jis skubėjo - galėjai stebėti, kaip į jo klubus ritmingai daužosi portfelis nutrintos senos odos. Buvo šaltas rudens rytas. Toks, kai dieną saulė kaitiną kaktą, o iš ryto pasitinka stingdanti žiema.

Iš tolo jis pamatė seną dvarą. Galėjo užuosti jo Viduramžių dvasią. Priėjęs prie nebeužsidarančių vartų, jis stebėjo nugeltonavusią, piktžolėmis pievą apaugusią, kuri nematė darbininkų rankų dešimtmetį ne vieną. Benamiai ir neklaužados vaikai dienomis ir naktimis slėpdavosi šio kiemo užuovėjoje. Sienos kalbėjo nešvankias istorijas jaunųjų artistų nutepliotais piešiniais. Kur žemę saugojo dvaro stogas, jis matė nugulėtus čiužinius, kuriuos benamiai susirinko iš dvaro kaimynų. Seno maisto likučiai - daugiausiai baltos duonos sumuštiniai ir keisti saldainiai - vietą rasdavo ant kartoninių dėžučių, kurios turėjo saugoti benamį nuo rudens šalnos, sklindančios iš po žemės gilios.

Toliau galėjai matyti daiktus, kurie atsitiktinai užklydo į kiemą dvaro. Subliuškęs kamuolys, kaip ir dviratukas mažas, bylojo, kad vaikai mėgo šitą piktžolių pievą ir seno dvaro prieglobstį be galimybės įeiti į vidų. Keramikos daili vonia, su nuskeltais kraštais anava guli viena. Matyt, ji čia dar nuo tada, kai statybininkai bandė dvarą atstatyti tokį, koks jis gimė prieš porą šimtų metų. Jos gilus ir nuo senumo jau aižytas dugnas buvo prieglobstis pievos gyviams ir šliužiams, kurie mėgo lietaus pabuvusį vandenį.

Išsilavinę praeiviai čia nekeldavo nei kojos. Apleistas kiemas ir byrančios sienos nuteikdavo nepalankiai tuos, kurie galėjo mėgautis šiltais namais, kuriuose ant virtuvės stalo pūpso krūva persikų ir mango, o vakarienę užbaigia raudono seno vyno taurė, sukama tarp pirštų, aukso žiedais padabintų. Neviliojo net jaunimo. Na, gal kartais, kai stiprių šukuosenų berniukai bandydavo suvilioti paklydusių minčių mergaites į siaubo istorijas, kurias slepia dvaro teritorija. Niekas nekėlė ten kojos, išskyrus benamius - didelius ir mažus, pievų vabalus ir užklydusius šunis.

Bet pastarąsias kelias dienas benamių nebeliko, nes teritorijoje prasidėjo keistas šurmulys. Nors kiemas liko kaip stovėjęs, bet iš ir į dvarą žmonės ėjo ir ėjo. Nešė daiktus, statybines medžiagas. Ir taip keista buvo, kad išorinės sienos taip ir liko plikos. Kai po ilgų dienų brazdesio viskas aprimo, pro sulūžusius vartus pradėjo žmonės rinktis. Nebuvo jie kailiais pasipuošę ar auksais pasidabinę, bet jų elegancija skleidė keistą malonumą. Vienas iš dvaro svečių šiandieną - šis vyras, vis dar stebintis dvarą iš už vartų medinių.

Jo žingsniai nuaidėjo, kol jis pasiekė trijų metrų aukščio duris dvaro. Barbenti nereikėjo. Jis sunkiai jas pravėręs, įkėlė pakaustytų batų koją į kvepiančią ir sušildytą erdvę. Ir iškart toks keistas jausmas jį aplankė. Nors durys ir langai užkalti, pro užuolaidas, skiriančias kambarius, sklido dienos šviesa. Erdvei šilumos teikė ne tik pakūrenti malkomis židiniai, bet ir blausios lempos palubėse, rožinės užuolaidos, nubučiuotos saulės šviesos. Kai įžengė, jį pasitiko džiazo muzika, kurią gyvai atliko moteris auksinio balso. Tik dar nežinojo, iš kur ta maloni daina sklido. Iš kambario į kambarį jis ėjo, stebėjo žmones ir erdves. Prie mažų apvalių medinių stalų moterys sėdėjo, kurių ilgas kojas trumpos suknios atidengusios buvo. Jų pėdas puošė aukštakulniai, o pro kraštelį sijono galėjai matyti kojinių nėrinius, prigludusius prie moterų šlaunų. Dvaro kambariuose rūkoma buvoma, tačiau, kad ir kaip keista būtų, ne cigarečių, o cinamono ir medžio kvapas erdvę apglėbęs buvo. Sumišęs su viskio ir kažkur kepamos duonos aromatu, maloniai svaigino ką tik įžengusį vyrą.

Ne tik moterys ir kvapas puošė dvaro vidų. Tamsesniuose pakampiuose, kur saulės spinduliai nesiekė, grupelės vyrų žaidė pokerį kortomis. Jų rankose blizgėjo tvirto stiklo taurės, kuriuose ledukai plūduriavo viskio ar konjako jūroje. Ten, iš kur muzika sklido, niekas nekalbėjo ir nežaidė, o tik užsimerkę klausėsi moters auksinio balso, vingiuojančios klubais ant priešakinės scenos, kur jai padėjo saksofonistai, gitaros meistrai ir būgnų vyrai. Jos kūną puošė ilga siaura suknelė, blizganti ryškių scenos lempų apsupty. Čia vyrai nešiojo padėklus užkandžių, paruoštų dvaro virtuvės, asistavo moterims ir spausdavo ranką naujai atėjusiems.

Ten, kur dienos šviesa bučiavo sienas, svečių vaikai žaidė Monopolius ir Uno. Jie nebuvo tamsiojo dvaro dalyviai. Jų kambaryje švietė dienos šviesa, pro langus matėsi žydintis sodas, kuriame skraidė spalvoti drugeliai, kuriuos gaudė laukiniai, bet draugiški šunys. Vaikai už rožinių užuolaidų slėpėsi nuo tamsios realybės suaugusių. Jų žaidimo kambariuose sienos paveikslais nukabinėtos, o ant stalo jie rasdavo, kaip ponai, uogų saujomis, šiltą pyragą ir organišką pieną iš vietinio kaimo. Juos prižiūrėjo 20 metų patirtį turinčios, bet prisižiūrėjusios moterys iš gerai įvertintos įmonės, susirenkančios procentą iš jų uždarbio menko. Bet moterys mėgavosi tais vaikais iš rožinės pasakos, nes buvo lengva įsijausti į realybę, kurioje nebuvo benamių ir gyvių už dvaro užuolaidų rožinės spalvos...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą