Už durų slaptų - net dviejų - alsuoja sienos, šimtmečius mirkusios siaurų kanalų vandenyse.
Žalios durys --
nuo svetimų akių slėpė aikštingos bajoraitės gyvenimą prieskoniuotą. Čili pipirais ir kariu paskanintos jos dienos kiūtojo už raudonų plytų sienų raižytų. Nekeldavo laukan kojos, kol prie durų neatplaukdavo auksu dabinta gondola, kurios minkštasoliuose brangiuose sėdėjo gretimo namo kunigaikštis, pasipuošęs šukuosena tamsių plaukų - netikrų.
Kai tarnai jai tiesdavo pagalbos ranką, kad tik jos kurpaitės nepatirtų žydinčio vandens šoko, garbingasis kunigaikštis ramiai papsėdavo pypkę, išpūsdamas vyšnių skonio dūmą į žydrą dangų. Jo smilkstantis tabakas per laiką nudažė geltonai jo pirštų galus ir net kai nepapsėdavo, o tik kalbėdavo, iš jo kreivos burnos vis sklisdavo silpnas užsistovėjęs dūmelis. Kai bajoraitė pritūpdavo ant paminkštintos gondolos laktos, šią transporto priemonę sjudindavo iš ramybės būsenos jos svoris, augęs nuo vaikystės. Kai žydinčio vandens drėgmė kėsindavosi persiversti per gondolos kraštą, kunigaikščio veidą nušviesdavo išgąsčio grimasa, jo krumpliai pamėlynuodavo nuo jėgos, kuria jis įsikibdavo į prabangios gondolos kraštą. Kai valtis plokštaus dugno nusistovėdavo vietoje, gondolierius paimdavo ilgą irklą į ranką ir su pirmu mostu, griebdamas kanalo dugną, jis uždainuodavo meilės dainą, kuriai žodžius parašė jaunuolis, gyvenantis už mėlynųjų durų.
Ir taip jų gondola, apipinta meilės ir pypkės dūmų pilkų, plaukydavo iš kanalo į kanalą. Pakeliui jie sutikdavo svetimšalių ir turistų keistų. Matė, kaip burkuodavo ką tik susižadėję ar pykdavosi ką tik išsiskyrę. Kunigaikštis ir bajoraitė tik tyliai stebėjo, kol pūtė dūmą ar siuvinėjo. Merginai kunigaikštis buvo gražiausias planetos vyras. Nematė ji jo geltonų pirštų ar pražilusių sruogų, nejuto smarvės burnos, kuriame sumišęs vakarykščio midaus, to pačio ryto silkės ar nuolatinio tabako kvapas. Bet jai akyse žibėdavo jo purpurinis apsiaustas, kerėjo jo gondolos tvirtumas ir talentinog gondolieriaus balsas. Ji buso įsitikinusi, kad meilės žodžiai, sklindantys iš gondolos galo skirti jai vienai ir kilo iš pačio kunigaikščio pagrindinio - širdies - organo. O kad ji žinotų!
Kunigaikštis, tuo tarpu, pūsamas dar vieną dūmą vingiuotą, svarstė apie technologijas, pritaikomas jo gondolos greičiui padidinti. Skaičiavo trumpose mintyse jo santaupų likutį ir numatomą pelną vakar investuotų skatikų. Bajoraitė jam mažai rūpėjo. Kol aplinkiniai matė juos kartu, jam tekdavo mažiau kvaršinti balsą su atvykėliais nuobodžiais, išsisukdavo iš mamos priekaištų kasdieninių, kad nespėjo išsikraustyti iš tėvų namų, kol suėjo 5-oji dešimtis. Bajoraitė nebuvo jam graži, ištikro, tai jis net nepastebėjo, ar ji šviesių akių ar garbanotų plaukų. Juto ir matė jis tik vieną - kaip nuo jos kūno ir aprangos dydžio bei platumo jo tvirta gondola siūbuodavo bangose miesto upės pagrindinės. Stebėdamas mintinai žinomą kraštovaizdį, jis tik mesteldavo jai vieną kitą klausimą, kurie kartodavosi tie patys kiekvieną savaitę. Pagirdavo jos naują šukuoseną, šypseną žavią, rankas dailias, ir akis spinduliuojančias. Bet nematė jis to, apie ką kalbėjo ir kuo žožiais žavėjosi. Tik trečiąja akimi juto, kaip bajoraitė nušvisdavo nuo jo itališkų komplimentų, jos skruostus nudažydavo raudonis, pramušdamas melynių dažus, užteptus dar iš pat ryto prie veidrodžio nevalyto.
- bus dar -
> Tęsinys
Mėlynos durys --
Už durų mėlynų nebuvo dienos šviesos. Pro siaurią plyšį viršuje tik ankstyvo ryto saulės spinduliai laižydavo ant dulkėto tuščio stalo paliktą rankraštį vaikino. Tad, kai lakštingalos 4 ryto užgiedodavo skausmingą dainą, vienišas vaikinas pakirsdavo iš antro sapno. Drebėdamas nuo rytinės drėgmės, jis įsisiausdavo į suplyšusią rubašką ir sėsdavosi prie tikro medžio stalo, ant kėdės, verkiančios nuo judesio kiekvieno menkaverčio.
Tose vietose, kur vaikino rankos gulėdavo, stalo dažai seniai buvo nutrinti. Toje vietoje, kur jo nuogos pėdos lietė grindinį, jau galėjai matyti rūsyje kylančio vandens vaizdinį. Žinoma, nebuvo nei elektros nei interneto. Viskas, ką tuomet turėjo jis - tai tik rankraštis, pilnas jo keistų istorijų, ir rašiklis, kuriuo rašomos tos sapalionės. Sapalionės gal bus per grubus žodis apibūdinti jo kūrybai. Jis rašė tik dėl to, kad ką veikti neturėjo, o kad jo žodžių pagrindu gondolieriai dainas kūrė, jis neturėjo supratimo.
Keldavosi anksti ne tik dėl to, kad pripildyti dar vieną tuščią lapą, bet ir todėl, kad tuo pačiu metu už sienos jis pradėdavo girdėti gražiosios bajoraitės naktines dvejones. Intymaus ten nieko juk nebuvo, tik švelnūs išgąsčio šauksmai, sklindantys tamsių miškų, kuriuose pikti vilkai bandė bajoraitė privilioti į spąstus visai nežmogiškus. Kol gražiąją Žaliųjų durų bajoraitę kankindavo plėšrūnai bebaimiai, skarmalotasis vaikinas jos šūksnių pagrindu kurdavo istorijas - keistas neišpasakytai. Rankraštis nuolat pildomas sakiniais, garbinančiais merginos grožį, liauną liemenį ir balso toną. Aprašydavo jis josios pirštų grožį bei lankstumą, garbanotas sruogas, krentančias ant skruostų, putliai išsišovusių.
Jis matęs ją tik kartą, o gal du. Nepamena jis šito fakto, nes jo realybė įsisuko į netikėtai lėtą tango šokį su sapnais jo kasdieniais. Kai pildydavo jau kelintą baltą lapą, jis nesuvokdavo, ar istoriją pats išgyveno, ar matė pro durų tarpą ar tik susapnavo dar ankstyvą miego valandą. Bet širdyje jis buvo įsimylėjęs - tą tikrą ar netikrą moterį už sienos. Įsivaizdavo (o gal patyrė?), kaip jis bučiuoja josios delną - viršutninį - kaip jo atsako bučiniu karštu, nutvilkiančiu jo jauną dvasią. Tą kartą, kai jis matė ją pro Mėlynųjų durų plyšį, jis regėjo, kaip kurpaitėmis apmautą koją ji elegantiškai kėlė į gondolą. Matė, kaip kitame transporto gale sėdėjo kunigaikštis pagal spalvą. Stebėjo, kaip siūbado gondola nuo bajoraitės svorio ir kaip kunigaikščio mažos akys išsiplėsdavo iki spurgos dydžio, o rankos įsikibdavo į valties kraštą, kad net ilgi kaulėti pirštai nušvisdavo spalva mėlynių.
Kai gondola pasukdavo už kampo, jis tik galėjo įsivaizduoti, ką veikdavo galimai jauni turtingi ponai. Tarsi kaip aidas iki jo atplaukdavo jo meilės žodžiai iš gondolieriaus lūpų. Kai vaizdas akyse išnykdavo kaip kasdieninis sapnas, jis pasisukdavo blizgančiom akim į savo akerpėjusią gūžtą. Meilingai nužvelgdavo vienintelį puodą, puodelį ir lėkštę mažą, iš atminties perbraukdavo nematomus įrankius ant neregėtos virtuvės stalo. Nieko nematantis žvilgsnis paglostydavo kiekvieną kampą, o kai jo kūnas kresteldavo prie stalo medinio, jo veidą nušviesdavo šypsena stebuklinga. Nieko jis neturėjo šioje skylėje. Turėjo tik rankraštį, mėlyną rašiklį ir keistas istorijas, užgimsiančias kas rytą.
Jo šonkauliai šviesdavo skaisčiau nei rytinė saulė, o plaukai siekdavo grindinį tiek, kad galėdavo šluoti nedulkančią trobą. Nuolatinė drėgmė jam keldavo kosulį, nuo kurio kretėdavo jo sukumpusi nugara. Kad neprižadintų rytais mylimosios už sienų, jis po ranka visada turėdavo sudriskusią medžiagą, kurią jis paveldėjo iš turtingo tėvo.
Už mėlynųjų durų istorijas sekė įsimylėjs skurdžius, turtus paveldėjęs. Jis klausydavosi už sienos alsavimų ir dejonių, kai bajoraitė bandydavo grumtis su ją puolančiais baubais. Tikėjo jis, kad vieną dieną atras raktus nuo durų Venecijos namo, kai galės įkvėpti saulės rytinės ir pamojuoti bajoraitei su rašalota ranka. Bandyti pabučiuoti jai į dešinį delną ir tikėtis, kad jo istorija baigsis taip, kaip jo keistas sapnas...
> Tęsinys
Mėlynos durys --
Už durų mėlynų nebuvo dienos šviesos. Pro siaurią plyšį viršuje tik ankstyvo ryto saulės spinduliai laižydavo ant dulkėto tuščio stalo paliktą rankraštį vaikino. Tad, kai lakštingalos 4 ryto užgiedodavo skausmingą dainą, vienišas vaikinas pakirsdavo iš antro sapno. Drebėdamas nuo rytinės drėgmės, jis įsisiausdavo į suplyšusią rubašką ir sėsdavosi prie tikro medžio stalo, ant kėdės, verkiančios nuo judesio kiekvieno menkaverčio.
Tose vietose, kur vaikino rankos gulėdavo, stalo dažai seniai buvo nutrinti. Toje vietoje, kur jo nuogos pėdos lietė grindinį, jau galėjai matyti rūsyje kylančio vandens vaizdinį. Žinoma, nebuvo nei elektros nei interneto. Viskas, ką tuomet turėjo jis - tai tik rankraštis, pilnas jo keistų istorijų, ir rašiklis, kuriuo rašomos tos sapalionės. Sapalionės gal bus per grubus žodis apibūdinti jo kūrybai. Jis rašė tik dėl to, kad ką veikti neturėjo, o kad jo žodžių pagrindu gondolieriai dainas kūrė, jis neturėjo supratimo.
Keldavosi anksti ne tik dėl to, kad pripildyti dar vieną tuščią lapą, bet ir todėl, kad tuo pačiu metu už sienos jis pradėdavo girdėti gražiosios bajoraitės naktines dvejones. Intymaus ten nieko juk nebuvo, tik švelnūs išgąsčio šauksmai, sklindantys tamsių miškų, kuriuose pikti vilkai bandė bajoraitė privilioti į spąstus visai nežmogiškus. Kol gražiąją Žaliųjų durų bajoraitę kankindavo plėšrūnai bebaimiai, skarmalotasis vaikinas jos šūksnių pagrindu kurdavo istorijas - keistas neišpasakytai. Rankraštis nuolat pildomas sakiniais, garbinančiais merginos grožį, liauną liemenį ir balso toną. Aprašydavo jis josios pirštų grožį bei lankstumą, garbanotas sruogas, krentančias ant skruostų, putliai išsišovusių.
Jis matęs ją tik kartą, o gal du. Nepamena jis šito fakto, nes jo realybė įsisuko į netikėtai lėtą tango šokį su sapnais jo kasdieniais. Kai pildydavo jau kelintą baltą lapą, jis nesuvokdavo, ar istoriją pats išgyveno, ar matė pro durų tarpą ar tik susapnavo dar ankstyvą miego valandą. Bet širdyje jis buvo įsimylėjęs - tą tikrą ar netikrą moterį už sienos. Įsivaizdavo (o gal patyrė?), kaip jis bučiuoja josios delną - viršutninį - kaip jo atsako bučiniu karštu, nutvilkiančiu jo jauną dvasią. Tą kartą, kai jis matė ją pro Mėlynųjų durų plyšį, jis regėjo, kaip kurpaitėmis apmautą koją ji elegantiškai kėlė į gondolą. Matė, kaip kitame transporto gale sėdėjo kunigaikštis pagal spalvą. Stebėjo, kaip siūbado gondola nuo bajoraitės svorio ir kaip kunigaikščio mažos akys išsiplėsdavo iki spurgos dydžio, o rankos įsikibdavo į valties kraštą, kad net ilgi kaulėti pirštai nušvisdavo spalva mėlynių.
Kai gondola pasukdavo už kampo, jis tik galėjo įsivaizduoti, ką veikdavo galimai jauni turtingi ponai. Tarsi kaip aidas iki jo atplaukdavo jo meilės žodžiai iš gondolieriaus lūpų. Kai vaizdas akyse išnykdavo kaip kasdieninis sapnas, jis pasisukdavo blizgančiom akim į savo akerpėjusią gūžtą. Meilingai nužvelgdavo vienintelį puodą, puodelį ir lėkštę mažą, iš atminties perbraukdavo nematomus įrankius ant neregėtos virtuvės stalo. Nieko nematantis žvilgsnis paglostydavo kiekvieną kampą, o kai jo kūnas kresteldavo prie stalo medinio, jo veidą nušviesdavo šypsena stebuklinga. Nieko jis neturėjo šioje skylėje. Turėjo tik rankraštį, mėlyną rašiklį ir keistas istorijas, užgimsiančias kas rytą.
Jo šonkauliai šviesdavo skaisčiau nei rytinė saulė, o plaukai siekdavo grindinį tiek, kad galėdavo šluoti nedulkančią trobą. Nuolatinė drėgmė jam keldavo kosulį, nuo kurio kretėdavo jo sukumpusi nugara. Kad neprižadintų rytais mylimosios už sienų, jis po ranka visada turėdavo sudriskusią medžiagą, kurią jis paveldėjo iš turtingo tėvo.
Už mėlynųjų durų istorijas sekė įsimylėjs skurdžius, turtus paveldėjęs. Jis klausydavosi už sienos alsavimų ir dejonių, kai bajoraitė bandydavo grumtis su ją puolančiais baubais. Tikėjo jis, kad vieną dieną atras raktus nuo durų Venecijos namo, kai galės įkvėpti saulės rytinės ir pamojuoti bajoraitei su rašalota ranka. Bandyti pabučiuoti jai į dešinį delną ir tikėtis, kad jo istorija baigsis taip, kaip jo keistas sapnas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą