.--. Iš kur tai atsirado?

Raibuliavo balos nuo lietaus lašų, skendėjo jose vaizdai dangaus. Pilka skraistė miestą apglėbus stipriai laikė. Aukštų žibintų šviesoje šmėžavo sulinkusių praeivių šešėliai ištęsti. Kiekvienas prašalaitis laikė skėtį rankoj ar tai slėpėsi po skrybėlėtu stogu. Jaunas vakaras dar tik tebuvo, bet audra nuspalvino visą gamtą neišpasakyto grožio pilkuma. 

Siaurų gatvių pakraščiuose stūksojo plaunami lietaus namai, telkšojo vandens mažos balos paliktuose induose ant laiptų plačių. Tylaus metalo aidas, kai liesdavo lietus, išgąsdindavo niekieno vieną ar kitą katę. Miestas buvo tylus - toks, koks būna valandą trečią darbo dienos rytą. Išskyrus prašalaičius, skubančius į sausą vietą, vaiduoklių namų prieangiuose buvo nieko nematyti. Bet ant laiptų - tų vienų - sėdėjo berniukas šviesių plaukų. Jo garbanas ištiesino drėgmė naktinė, o kojas plovė lietaus srovė, bėganti iš aukštutinio miesto. 

Sėdėjo jis ant pirmo mažo laipto. Nė motais jam buvo nei naktis tamsi, nei per veidą bėgantys lietaus varvekliai. Pagaliukais lietė kietą žemę, piešė freskas, gimstančias jo galvoje garbanų šviesių. Toks oras jam buvo mėgiamiausias. Galėjo tuomet džiaugtis vienuma garbinga, kuri kaip retas, bet malonus svečias buvo laukiamas berniuko kas rytą trečią. Kai dangų skrosdavo žaibai, berniuko netrukdė niekas. Nei kiemo draugai jam siūlė apelsiną, nei tėveliai liepė daržą rausti. Nesuklyskit, patikdavo jam rankom liesti žemę, bet ne tokią, kurioje augalai augo.

Jis visu savo kūnu mylėjo cemento šaltumą, sušalusio molio minkštumą, džiūgavo galėdamas prisidėti prie naujo geležinkelio tiesimo. Metalas - toks šaltas - ar tai skiediniai metalo, keldavo savivertę berniuko mažo, įkaitintas žaizdras nušviesdavo ne tik jo išorinį, bet ir vidinį, tokį keistą veidą. 

Sėdėdamas ant pirmo laipto, jis kūnu jautė nelygų jo paviršių, kas versdavo jį muistytis kaskart nušvitus žaibui. Galėjo uosti baigiančio atvėsti įkaitusio asfalto kvapą, pagaliukais tyrinėti, kaip vandens srovė bėgioja gatvės įtrūkimais, kurie atėjus vasarai ar žiemai, plėtėsi ir jungėsi į duobes, nemylimas miestiečių. Kai pagaliukais išlietė visą paviršių gatvės, atsiklaupė ant nuogų kelių, panardino plaštakas į šiltas sroves. Jautė, kaip pro medžiaginius jo naujus batus sunkėsi vandens upeliai,  jautė, kaip mažyčiai akmenukai įsirėžia į jo jautrią odą. Bet visa tai jam teikė nepaaiškinamą  ekstazę, kokią tik vaikai [viduj] dar jaučia. Nugalėjęs baimę būti pabučiuotam žaibo [visgi laidininku jis jau buvo], pratinosi prie akis apnikusios tamsos ir įžiūrėti bandė piešinius, puošiančius gatvę senojo miesto. Sukėlęs bangą dešine ranka, jis nuo vaizdo pašalino kliūtis menkas - nukritusius medžių lapus, sraigių kiautus ar miestelėnų paliktus maisto likučius. 

Krypavo galvą, kad anksčiau nepastebėjo, jog jo namų šaligatvius puošia neregėti ornamentai, tokie, kurie, akivaizdu, buvo išbraižyti talentingo ir gal seno - kaimyno akiniuoto. Bandė įskaityti berniukas šviesių plaukų, kokias pasakas jam gatvės grindinys paseks, kokias paslaptis išduos jo rūpestingai glostomas paviršius. Bet jo susikaupimą pertraukė garsas, sukarpęs audringą tylą. Iš šiltų namų jį kvietė prisijungti prie vakarienės stalo. 

Nusivalęs rankas į varvančių šortų kišenes, jis užkopė laiptais nelygiais į namus. Prieš žengdamas į nama, medinių grindų, jis per petį dar pažiūrėjo į tai, kas taip traukė jo sielą mažą - freskomis išpaišyti grindiniai ir metalo šaltas žvilgesys, kvepiantis drėgme lietaus.

.--. Iš kur tai atsirado? 

Vėjas šuorais glostė paviršių akmenuoto tako. Ryto tylą trikdė tik nuskurdusio vaikino batai, apipilyšę, nematyti. Antoni Gaudi kėlėsi anksti, kad pradėti darbą asistento architekto ar tai kito. Nelygus Barselonos miesto paviršius kėlė jam skausmą ties kiekvienu žingsniu. Akyse žvilgėjo ašaros perlinės, sučiauptos lūpos nieko nekalbėjo, bet kūnas alsavo jaunuolio ryžtu. Skaičiavo mintyse, dėliojo, kaip greitai jis galės panerti visa galva į studijas architektūros, kai galės sava ranka braižyti sienas, langus ir kolonas. 17-os ir visas nuvargęs, nors užsispyręs, bet sutrikęs, kai papuolė į garsių, žymių architektų būrį, kur žmonės kūrė stebulingus maketus. 

Jo rūbai rodė jo skurdumą, kas vėleliau jį kaip ir pražudė, bet jo fantazija beribė mėgo puoštis ir spalvoti savo aplinką ir miesto rūbą. Eidamas pro šalį pastato didesnio, tūnančio Barselonos kamputyje, jis aplipdydavo spalvotais karoliukais lango rėmus, duryse išpiešdavo ornamentą sudėtingesnį, o sienas, be gailesčio, ištepliodavo dangaus ir uogų atspalviais. Ir visa šita kūryba siautė jo fantazijoj beribėj, tad kaimynas ar kitas koks provincialas net nenumanė, kad gyvena pastogėje rožinio namo. Gaudi norėjosi vingių plačių, raizgytų kūrinių, todėl, kai niekas jo nematė, braižybos lapą, net darbe, naudojo kaip puošnių pastatų pagrindą maketo.

Kai jo taupyklė nuosava galėjo apmokėti jo svajonių studijų programą, jis uoliai krito į modernizmą. Jam nerūpėjo nei taisyklė, nei aplinkiniai, jam norėjosi spalvoto gyvenimo aplinkui. Po dešimties, kelių, metų dirbant, prie jo slenksčio ponas Guell atslinko. Pastarasis, sužavėtas jauno vyro mąstymu beribiu, nėrė kartu su juo į pastatų puošnybę. Gaudi kūrė, projektavo, detalėms visą dėmesį atiduodavo, nevalgė ir nėgėrė, nes jam nieko nuostabiau nebuvo, kaip pamatyti saulėje spindinčius vitražus pastatų stebuklų. 

Ir vieną dieną jis tartum iš sapno prasibudo. Už jo mažyčio ir tamsaus, dulkėto kabineto, stovėjo ir sėdėjo, sienomis ramstėsi, nauji klientai, ar gal geriau - klientų asistentai - laukė ir tikėjosi, kad štai Barselonos miestą papuoš būtent jų vardu užvadintas parkas, smuklė ar seklyčia. Bet nenorėjo jis daugiau objektų, nes pagrindinis jam tuomet tikslas - išsakyti istoriją jo garbinamo Kristaus naujos bažnyčios sienomis jo mylimajam mieste. 

Nereikėjo jam nei šeimos didžiulės (ar jokios), nei spalvotų rūbų ar tik turtingiems skirto maisto. Viskas, kas jam rūpėjo - pastatyti Dievui skirtą paminklą, kurį papuoš taip, kaip dar vaikystėje svajojo. Patiko jam apvalios sienos, linkiai ir spalvoti rutuliukai. Nepamiršo jis dar ir didybės žodžio bei stulbinamo aukštumo - visa tai turėjo tilpti į Sagrada Familia projektą. Jo lūpomis skambėjo maldų eilutės nuolatos, jo rūbai dvelkė atsiskyrėlio dvasia, kurią peni tik tikėjimas didžiu Dievu, todėl jis jautėsi benamis visom dienom, išskyrus kai galėjo prisiliesti prie Sagrada Familia bažnyčios. 

Ir kai jau kaip eilinę dieną, jis mynė tą patį akmenuotą taką, kuriuo ėjo vos ne šešiasdešmt metų, link maldos namų jo išmyluotų, jis net nepastebėjo, kaip pro miglas išlindo tramvajaus priekinis žibintas. Gaudi, kaip visada, kentėjo, rijo ašaras nuo skausmo, o mintyse tiktai gailėjo, kad neprisilietė prie užbaigto projekto. Jis šaukėsi pasąmonėj maldom pagalbos, peržiūrėjo spalvotų stikliukų pačio sukurtas mozaikas, bet nė vienas prašalaitis netikėjo, kad štai gulintis žmogus benamio rūbais sukūrė jų miestų simbolių paketą. 

Kai merdėjo jis svetimuos pataluos, jį slaugė kaip neatpažintąjį objektą. O kai jau buvo per vėlu atgaivinti jo sąmonę, fantazijų pripildytą, Dievo pašauktinis, kapelionas Gaudi mylimo objekto, pažino tą nerimastingą veidą, tas raukšles ir nuo braižymo bei ligos sulinkusius pirštus jo rankų. Paliko Gaudi šį pasaulį jau truputį spalvotesnį, tokį, apie kokį jis dar pirmųjų vaikystės pokaičių metu sapnavo.

.7. Sulėtintos vasaros virsmas.

Šalti rytai plačiose miesto gatvėse, vėjuotos upės pakrantės, pasimatymai vakare. Ji kojomis nejautė žemės, bet leidosi vedama ten, kur vedė Jis. Žibintais nutvieksti rajonai, tamsūs užkulisiai, pažintis su miestu, kuris, paaiškės netrukus, kad bus ateities miestas Jai pačiai. 

Tos kelios dienos Jo glėbyje, kai trumpas valandas trumpindavo pareigos šauksmai. Ji jautėsi globojama, rūpestingai apkamšoma šilčiausiais patalais, švelniai pažadinama - ir tik taip, kaip Jis moka. 

Trumpas pavasario pabėgimas į didįjį miestą Jai sumaišė mintis, tuo pačiu atnešdamos pasiryžimą bei aiškumą vienu klausimu - dėl Jo. Bandė rasti pasiteisinimus, priežastis, leidosi į šilto svaigulio klajones, o akyse žibėjo žinojimas, kad pasimatymas laukia jau visai netrukus - po poros mėnesių. 

Vasaros įkarštis pasitiko Ją įprastai, darbuose tupdė savo veiklas, norus ir svajones. Planavo, rašėsi, skaičiavo, kaip vyks Ji į Jo miestą, susipažins, šypsosis, vešis Jį į savo gimtinę, rodys ir aprodys, gal net kartu braidys po pievą nuogomis kojomis ar net maudysis jūroje šaltoje. Galvoje Jos virė planai - slapti ir atviri, visiems žinomi ir tik Jai vienai. Dėjo sukneles ir žieminius rūbus į ateities lagaminą, dėjo parašus ir paskutinius taškus ant paskutinių dokumentų Jos gyvenime čia. 

Kai visi sakiniai buvo užbaigti, taškai sudėlioti ant i ir ė, Ji akimis stebėjo raižytą giedrą vasaros dangų, kur lėktuvai paišė trajektorijas, netaisyklingas linijas ir stačiakampius. Jos rankinės kompaniją papildė didesnis krepšys, kuriame - reikalingiausi daiktai pasinėrimui į dar vieno, ilgai laukto pasimatymo malonybę. Autobusais, traukiniais ji braižėsi kelionės planą, krito Jam į šiltą glėbį nesivaržydama šalia esančių žmonių. Jo garbanos ir šypsena kerėjo, užpylė jai akis akinančia šviesa. 

Ji ragavo meilės vaisius rytinių Jo močiutės blynų pavidalu, pokalbiais prie stiprios namų kavos, laidė šypseną visiems, susirinkusiems paliudyti nors ir ne Jų, bet meilę, sklandančią virš jų galvų. Rankomis susikabinę lankė kaimo parduotuvę, įsiliejo tarp draugų klausiamų žvilgsnių, o patys juos lydėdavo šelmiška šypsena, spindinčia žibančiomis akimis. Išsiilgę, tiek gyvenime dar tesimatę, jie glėbiais sėmė pramogas, šypsenas ir spindesį savo ir kitų akių. Mėgavosi šeimynos vakarienėmis, pusryčiais ir gaiviu oru terasoje namų. Lankė liūdėsio šventes kartu, Ji glostė jo širdį mintimis, laiminimais ir palaikymu didžiu. Gal Jis nejautė, o gal ir - taip, bet Ji žinojo - Ji laiminga, galėdama būti šalia.

Kai atėjo diena, kai bagažinės durys su skambesiu užsidarė, o kelionę ilgą džiugino keturių žmonių juokai ir pokalbiai, muzika tikra bei saule [karšta] - jie pasiekė apylinkes, glostomas jūros bangų. Kaip į šventovę, Ji su virpesiu atsivežė Jį pas save, aprodė, supažindino ir bandė išskaityti jo nerimo ir namų galvos mintis. Vakarus aplaistė  taurės vyno ir vandens, jie visi kartu iš pajūrio rieškutėmis griebė viską, ką panešė - smėlį, vėją, muziką, maistą, ošimą ir Olandų kepures. Sušalę vasaros saulėje, jie šildėsi pirties glėbyje, spaudė rankas vieni kitų draugams, lydėjo pažintis juokai ir pasakojimai bendri. 

O tarp visų džiugesių, vėjyje suveltų plaukų, ašarų dėl juoko, namuose gaminto ar kitur paruošto maisto, tarp žvilgsnių ir apkabinimų, jie dviese džiaugėsi tomis vienumos akimirkomis - tomis retomis ir jų sielas keliančiomis į aukščiau virš jų pačių. Ir kai bemiegis vakaras aplankė juos abu, o tyloje girdėjosi tik tolimi kito kaimo šunų klyksmai, Jie atsargiai ir tyliai lukšteno pokalbį gilių jausmų. Prisiminė pirmąją pažintį, pirmuosius pokalbius ir neįtikėtiną buvimą čia, dabar ir - kartu. Jos vidinis žinojimas, bet nepripažinimas, Jo nerami drąsa ir ryžtas užbaigė jų pokalbį "Įsimylėjau" žodžiu. Ji norėjo šaukti ir dainuoti, bet įstengė tik apkabinti ir bandyti atsakyti taip, kaip jautėsi ištikro. O jautėsi TIKRA. 

Prabudo Ji vis dar jo glėbyje, rytinis spindesys skverbėsi pro langą, šildė akmens palanges. Apžavėta vakarinių jausmų, Ji norėjo tęsti tą rytą nors ir amžinybę. Prabudo ir Jis. Turbūt net patys nepajuto, kaip pradėjo, kaip buvo akivaizdu, dar neužbaigtą iškilusių jausmų temą. Ji pažiūrėjo Jam į akis, sudrebėjo nuo Jo spinduliuojančio žavingo veido ir kvėpuoti net pamiršo, kai Jo lūpomis tyliai, bet tvirtai praplaukė prisipažinimas žodžių trijų. Ir niekas tuo metu negalėjo Jai sugriauti tos idilės. Vidus verkė iš džiaugsmo, pulsas rėmėsi į riešo ir kaklo odą, ir beveik jau pamiršusi savo rolę šoje poroje, ji su meile, TIKRA, atsakė bučiniu ir tuo pačiu. 

Ji jau žinojo, kad pasirinko teisingai. O kur teisingas kelias ją nuves - težino tik ateitis saldi.