.5. Laukimas pranyko, šiluma užliejo. 

... ir tą pačią minutę, kai nutilo paskutiniai akordai, dabartis įsismelkė tarp jų rankų. Reikėjo spręsti tą nuolatinę dilemą: o kas dabar? Kur ves jo ir josios kelias? Kur naktis nulydės? O koks laukia rytas? Ir ji vis dar neišmoko būti ta akimirka. Na, bent jau ne ilgiau nei kol baigiasi koncertas. Racionalus protas blykčiojo raudona šviesa, o situacijos nelengvino krūtinėje kylantys jausmai. 

Ji nenorėjo jo paleisti, atiduoti, pranykti naktyje ne jo glėbyje. To nenorėjo širdis. O protas grūmojo pirštu ir dėstė ant balto lapo juodus faktus, moralės statistiką ir pašaipiai juokėsi iš jos norų. Bet aplinka buvo dėkinga. Buvo dėkingi žmonės, esantys kartu, todėl vakaras nesibaigė paskutiniais akordais. Stipriau suėmusi jo ranką, vedėsi, nuleidusi galvą, tolyn jį, į miesto centrą, šviečiantį žibintų apsupty. Štai keturiese, žemutiniame baro aukšte jie gurkšnojo šaltus ir karštus gėrimus, džiaugėsi draugija. Nežinojo ji tuomet ir dabar nežino, kokie jam jausmai plūdo kūną, bet jai net skaudėjo iš spurdėjimo širdis. Kaip visada ji buvo labiau ateity nei dabarty, rezgė planą po baro, šypsojosi į bendrus juokelius, skirtus jų porai. 

Paskutinis gurkšnis, vėlyvai akstyva naktis ir draugų pora, palikusi juos vienudu. Atskleidė ji jam šalto naktinio miesto grožį, drauge skaičiavo grindinio akmenis, karts nuo karto užstrigdavo vienas kito žvilgsnyje, nepastebėdami, kaip atsidurdavo viename ar kitame kelionės tikslo taške. Marsas tiko jų pokalbių pratęsimui, dar vieno gėrimo užbaigimui. Savaitgalio murmesys už baro, nusėsti staliukai ir krypstantys moterų bei vyrų žvilgsniai. Va ten, už baro, jie prisėdo ant tų aukštų kėdžių, atsukę nugaras kaimynams. Užsisakę po stiklinę ar bokalą, jie alkūnėmis rėmė baro sunkų stalo paviršių, o delnais lietė savo smakro linkį. Na, bent jau ji.

Jis be jokio susidomėjimo braižė bokalo stiklą, švelniai rinko žodžius, iš padilbų vis nužvelgdavo jos veidą. Galiausiai atviru veidu įsisteibelijo į jos akis, lūpas, jose pasirodančią šypseną. Ir ji vėl pajuto tą patį jo kiauriai veriantį žvilgsnį su užkoduotais žodžiais Tu mano, aš tavo, tik abu dar to nežinom"akių rainelėje. Mergina savomis lūpomis juto, o gal tik įsivaizdavo, kaip jis delnais apgaubia jos skruostus ir bučiuoja. Tai buvo tik fantazija, kuri tarsi išsprūdo iš pasąmonės į dabartį žodžiais "Tai pabučiuosi ar ne?". Jo veidą nušvietė palengvėjimo šypsena ir prieš sekundę pieštas vaizdinys virto tikrovės miražu. Beveik metus puoselėtas artumo noras išsiskleidė planetos [Marsas] pačiame tolimiausiame kampe. Įtampa dingo, tikslas pasiektas, nebeliko nieko kito, kaip diskusiją nuolat pertraukinėti apkabinimu, bučiniu ar meilės pilnu žvilgsniu, nukreiptu tiesiai į akių gylį. 

Kai jie paliko už nugarų Marsą, jų vietos, vis dar šiltos, nebuvo užimtos visą naktį, nes beveik nepaliesti gėrimai stikluose ant baro tarsi draudžiamasis kelio ženklas švietė visiems: Reikalai nebaigti,  skubiai reikėjo išeiti vardan įdomesnio vakaro. Bus tęsinys.

Ir jie išejo susikabinę už rankų, apdovanodami vienas kitą bučiniais, bet šįkart nebeskaičiuodami senamiesčio grindinio akmenų, o labiau stebėdami vienas kito judesius ir bandydami atspėti vienas kito mintis, kurių net nereikėjo slėpti. 

... ir vėlyvai ankstyvą vakarą keitė naktis, o naktį išvijo rytas. 

.4. Ir jie sugėrė vienas kitą...

... sugėrė, bet troškulio nenumalšino.

Kai rytinius pasivaikščiojimus į darbą pradėjo lydėti brėkštantis dangus, buvo akivaizdu, kad viskas aplinkui bunda. Budo ir jos mintys, ir didėjanti laukimo intriga. Vakarinius pokalbius užbaigdavo didesni-mažesni jo atostogų planai, o ji mintyse kurpė, kaip tą trumpą jo laiką išnaudoti tinkamiausiu būdu. Žinoma, jos galvoje draugavo dvi priešingos asmenybės - skepticizmo nestokojanti ir ta naivuolė, pozityvioji, tik ir laukanti gražiausios pabaigos, maloniausių jausmų. 

Bet kol vidiniai ir išoriniai josios pešėsi, diena ir naktis bėgo vis užkliūdami už jos kojų. Ne kartą tokiu būdu ji prabusdavo krečiama keisto potyrio, kad naktį ją lankė ir slaugė kažkas artimai svetimo. Stovėjo prie jos lovos, šnekino ir bandė pokalbį išvystyti. Ji nekalbėjo, tik šalčio ir karščio bangų krečiama pramerkdavo akis ir bijodavo sujudėti, jei vis dėlto nakties draugas būtų tikras. Apsižvalgiusi, dar vis sustingusi ji pamatydavo tik pro nuogus langus šviečiantį pilnatį, o kartais - ir jaunatį. Apsiversdavo ant kito šono, iš įpročio susirangydavo į kamuolį, pakišdavo ranką po sunkia galva ir stengdavosi užsnūsti su draugiją palaikančiu keistu jausmu šalia. 

Į spintą pakabintas žiemos paltas ir pamirštos piršinės. Jis jau lipa iš lėktuvo. Kažkur už šimto, pusanto kilometro jį pasitinka, apkabina, bučiuoja į skruostą, kitą. Jis įkvepia vis dar vėsaus savojo krašto oro. Tiek dar daug ką nuveikti! Jam aplankyti vienus, kitus namus, sutikti šiuos ir anus draugus, bet nepamiršti parašyti ir jai. Paskambinti. Tas pats telefoninis/internetinis pokalbis, bet žinojimas [žinojimas] drebina jos lūpas, kai reikia kalbėti. Rodos, net nebėra ką sakyti, diskutuoti, nes visas temas užgniaužė jaudulys, kuris lydės dar keletą dienų. 

Naujas susitikimo planas ir nusivylimas. Ne, nenusivylė ji, bet josios mintis piktžiugiškai užvaldė skeptiškoji asmenybė. "Štai, atvyks su šeima, susitiksit [jei susitiksit] kelioms valandoms ir atsisveikinsit net nesusipažinę". Koncerto planas skambėjo kaip viliojanti ir kartu šalta susitikimo perspektyva. Šeima, draugai aplink, koncertas, kurio reikia klausytis.. Ji svarstė visas galimas baigtis ir eigas ir visos, rodėsi, tik kėlė dar didesnį nusivylimą. 

Ir kai jau tas koncerto rytas atėjo, kai suplanuotas dviese prieš koncertą susitikimas buvo atšauktas, jos rankos nusviro. Tada puošėsi net ne dėl jo, o dėl progos išeiti į "žmones", susitikti su tojo laimingo gimtadienio organizatore. Miesto vidury ji, kaip ir nuolatos, buvo pusvalandžiu anksčiau, nes na gi vistiek, tą laiką buvo pasilikusi susitikimui su juo. Tačiau jai liko tik keliolika minučių vienatvės ant drėgno, miesto centre stovinčio suoliuko. Nematomai jos koja nerimastingai juda. Minutės slenka, o jos liūdni pamąstymai privalėjo ją palikti, horizonte sužmėžavo draugų pora. Bučinys, apkabinimas, vienas kitas juokas ir josios perspausta šypsena. Viskas gerai, aš rami ir patenkinta esama situacija... Įtikinėjo ji pati save.

Eilė prie juodų durų, mėlyna juosta, tikrinanti bilietų kodus, nuo kojų iki galvos nužvelgiantis simpatiškas apsauginis, nesibaigiantys laiptų vingiai ir ji atsiduria toje pritemdytoje jaukioje salėje, kurioje kažkada dėl jos kilo vyriškosios giminės tarpusavio konfliktas. Nerimą sekundei kitai pakeitė šelmiška kreiva šypsena, paskatinta tų prisiminimų. 

Jį pasilikti saldžiam desertui. Kaip keista. Dar prieš metus ji tvirtai stovėjo ant kojų, smagiai laidė juokelius, šelmiškai slinko arčiau jojo kūno, o štai čia, dabar, ji visa esybe jautė, kaip linksta kojos, nors išoriškai stengėsi rodyti visą savo galią. Šeima, šeimos šeima, apkabinimai ir šypsenos. Pagaliau jis. Net nepamena ji, kaip keistai ir neįtikinamai atrodė ir jautėsi jų pasisveikinimas po tiekos laiko. Jokios, rodos, šilumos, jokio jausmo ar kibirkšties. Tik šaltas, nevykęs sutrikdytas rankų susivijimas. Norėjosi išeiti su klausimu "Ir viskas??". Dėliota fantazijų pasaka buvo nuplauta jūros bangos per sekundę. Save ji ramino tik viena mintimi: bent jau koncerto paklausysiu, su draugais pabūsiu. 

Ir koncertas prasidėjo. Pritemo šviesos, artistai užvaldė sceną, o muzikos garsai nuvilnyjo per visų kūnus. Ir josios. Ir jojo. Tamsa, ir štai ji pajuto, kad per jos kūną eina virpuliai. Rodės, kūną pradėjo krėsti. Krėsti nenusakomo karščio banga. Tamsa ir jo kūnas šalia. Užtenka tik buvimo, nereikia net prisilietimo! Bet ne, jai to neužteko... Įkvėpusi kelis kartus giliau, ji atgniaužė visą vakarą laikytą kumštį, ištiesė pirštus ir prisilietė prie jo delno. Jis štalia stovi kaip stovėjęs, nejudėdamas, bet savo palaidų plaukų galais ji jaučia jo žvilgsnį, nukreiptą į ją iš aukščiau. Jaučia tą sugniaužiamo svetimo-artimo kumščio jausmą, susivijusius pirštus. Visi kūno raumenys atsipalaiduoja, o tada ji panyra į muzikinę ir išsiilgtos meilės būseną... 

...o juk vakaras nesibaigė...

.3. Pirmojo susitikimo laukimas.

Ir net nepastebėjo ji, kaip Kalėdas keitė Naujieji metai. Aplinkui svetimieji kėlė burbulo taurę, žadėdami sau neįveikiamus tikslus, skleisdami netikrą meilę apsvaigusiais bučiniais ir apkabinimais. Į duris josios vis dar beldės 2016-ieji metai, savų/nuomojamų namų kambarius užtvindė draugų šypsenos, ore pasklido tas šaltųjų ugnelių, baigusių degti, kvapas. Ji stebi naujai besimezgančias simpatijas, šypsosi pro lūpų kampą, slepia tai taure vandens. Atmosferą kaitina lempučių, švelniai paslepiančių susižavėjimo pripildytus veidus, liūdesį ir susimąstymą, gausa. Viena kita daina, muzika ir rytinis pošventinis snūduriavimas minkštos sofos kamputyje. 

Išlydėti paskutiniai senųjų metų draugai, o kylančią ankstyvo ryto saulę pasitinka virtuvė, pilna buvusio vakarėlio ženklų. Nusimetusi šventinį rūbą, įkritusi į pilko trikotažo kelnes ji parklupo ant grindų. Kampas, du kampai... Keturi kampai išvalyti, lėkštės džiūsta, įrankiai laukia savo eilės būti sutupdyti į stalčius, o ji taip ir liko klūpėti su Naujųjų metų [ne]rezoliucija, kuri skamba galvoje kaskart, net ir nebūtinai per šventes. 

Atmintis nemeluoja ir ji pamena, kad tomis akimirkomis, tai siautė draugų būryje, ar šokinėjo pagal muzikos ritmą aukštyn-žemyn, kai vaikiškai sukosi rankų rate, jai prieš akis vis pasirodydavo ta jo šypsena, o mintis, ką jis veikia dabar, jos nepaliko visą naktį. Tarsi čia, bet ne kartu. Juokas iki ašarų, C vitamino dozė, pripildanti kraują, padėdavo jai išlįsti ir susikurtos galimos iliuzijos. Iliuzijos, nes ji vis bijo patikėti. Ne, nebijo, o nenori. 

Kelių dienų bėgyje tas visų minimas dienos režimo ritmas įsisiautė į jos kasdienybę. Kartu su tuo grįžo kone kasdieniai pokalbiai su juo. Video skambučiai, istorijos, pokalbiai, juokingos emocijos ir auganti simpatija. Ji jau žinojo tą įdomią datą, kuri, kaip vaikui kalėdinė dovana, apie ją pagalvojus, vis sukutendavo paširdžius. Ir vėl ta iliuzija. Skeptiški pamąstymai ir bandymas nuraminti, nusodinti save. Į pagalbą ji telkėsi darbą, kartkartėmis - sportą, susitikimus su draugais, keliones [į Romą], juoką pro ašaras, šen bei ten nuskylančius vakarėlius, bendradarbių rodomą dėmesį. Bet ji negalėdavo sau ilgai meluoti. Kai trečiosios šalys pasakodavo apie jo nusiteikimą, istoriją, ji tas žinias gerdavo kaip dykumos augalas ar gyvūnas, turintis galimybę džiaugtis vandeniu kartą į metus. Lepindavo ji save fantazijomis, o tuo pačiu, kita savo kūno dalimi, ji skriausdavosi atimdama tą galimybę įsijausti į jų besimezgančią draugystę. 

Atėjo metas, kai paliktos namie pirštinės nebebuvo priežastis vėl ieškoti durų rakto, didesnėje nei reikėtų, rankinėje. Minėta kelionė į Romą padovanojo saulės pliūpsnių, nuodėmės vertos boolognese pastos, daugybę selfių ir daugiau-mažiau išgerto vyno. Leidžiama, gi. Italija, gi. Pasikrovusi emocinės energijos ji atvėrė savo protą, bet ne širdį ateinančioms Velykoms, kurios, galimai, atneš dar vieno šaunaus pasimatymo galimybę. [galimai]. Ji dar sau neleido tikėti geriausiu scenariju, nes ne kartą visa savo esybe patyrė, kad nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Ah, šis posakis į jos pasimatymų istoriją įsiliejo be kompromisų. Taip ir gyveno. Neleido sau džiaugtis, bandė stabdyti mintis, raminti fantaziją, o ištikro įsisuko į dienos bėgančią rutiną, kad tik greičiau jis atvyktų, palikęs laukimą už durų. 

Pasirodė antrasis pavasario mėnuo....