Su kauke. Arba savaitgalio patyrimai.

Juokas iki ašarų. Draugystę gali pamatuoti iš to, kiek dažnai ir kaip plačiai kvatojies su Tavo draugais norinčiais patapti žmonėmis. Tas nuoširdus ir savitas juokas - užvertus galvą, šniurkščiojant, per sučiauptas lūpas ar kaip tik - plačiai išsižiojus. Nuoširdaus juoko ženklas - nerūpėjimas kaip atrodai, kokie garsai sklinda nuo tavęs ar ką pro šalį einantys žmonės pagalvos. Ar tai krizenimas, ar tai tarsi virusas prigriebęs juoko priepuolis - nuoširdus juokas nežiūri į tavo surauktą kaktą, pilną burną ką tik nukąsto sumuštinio ar merginoms - į "nubėgusias" akis. Tikras juokas juokiasi iš juoko. Iš kiekvieno keistai sklindančio, nepaaiškinamo garso. Panašiai kaip "sviestas sviestuotas", taip "juokas iš juoko". 

Be kaukių ar slapstymosi. Vieša ironija ir garsus sarkazmas. Visos nedorybės ir giliausios fantazijos, nuogas kūnas ir atvertos mintys. Nuoširdus juokas - pirmasis žingsnis link apsinuoginusios draugystės. Ašarų upeliai ir tik gražiausi pokalbiai. Na, o kita pakopa - savęs atvertimas, parodymas ir ne tik nuo juoko persikreipusio veido paviešinimas, bet ir persikreipusių mintijimų, apipintų aistromis, parodymas. Kiek daug turi draugų, kurie, pažinę slapčiausias tavo aistras, tokie ir liktų? Kiek žmonių sugebėtų atlaikyti tą tiesą, sklindančią iš Tavęs, jų link, jei tik pasakytum jiems tikrąją tiesą. Kiek artimųjų Tave paglostytų, jei pasidalintum vakaro mintimis ir fantazijomis? O ar mylimas žmogus šalia Tavęs jau žino visas Tavo gyvenimo ir emocijų peripetijas? Ar tikrai žino, jei vis dar randi šalia Tavęs.

Vėl tie klausimai. O pagrindinis klaustukas - kiek Tu ir aš esame tikri. Ar tikrai save pažįsti, ar esi įsitikinęs, kad žinai, kaip elgtumeisi vienoje ar kitoje situacijoje? Ypatingai toje, kurioje dar nesi nė kojos įžengęs? Ar atsakys man kas klausimą, kuri manęs dalis esu tikroji aš, o kuri - socialinių normų, mokyklos, tėvų ir visų gyvenimo aplinkybių sukurta asmenybė. Gali kapstytis savo mintyse ir bandyti matuoti savo tikrumą, savo nuogumą ne tik svetimų, bet ir savęs paties atžvilgiu. Čia jau nuvalkiota frazė "visi mes dėvime kaukes" įgauna naują prasmę. Kieno gi kaukes dėvime? Ar patys išsiraižėme iš duotų įrankių ir medžiagos? Ar mums jau įteikė šį kūrinį, o mums tik beliko ją užsimaukšlinti? Mes ne tik sau užsidedame. Savo fantazijos, naivumo ir įsitikinimų pagalba visiems nupiešiame naujus veidus. Sukuriame juos tokius, kokius norime matyti. Jei pritrūksta aplink žmonių, kurie ne prie širdies - nupiešiame jiems NEdraugų veidus.

Tačiau, kad ir koks netikras šis pastebėjimas būtų, bet labiausiai mane žavi ta nežinomybė ir žmogaus galia. Nežinomybė, kokia dalimi Tu esi tikrasis Tu. Kokia žmogaus galia, kai jis kažko nori! Auga ir tobulėja tiesiog akyse - susikuria viltį, ryžtą, plečia žmonių ratą, kurie padeda eiti tikslo link. Žmogus pats kuriasi sau spalvotą realybę. Tarsi artistas, tapantis ant drobės. Jis renkasi pats - spalvas, formą, emocijas, savęs atskleidimo kitiems laipsnį. Užbaigus meno kūrinį, ties su paskutiniu potėpiu artistas pasislenka tolėliau, atsilošia, pakreipia galvą ir gėrisi gautu rezultatu. "SUKŪRIAU". Savo mintimis sukūriau mane supantį pasaulį, ryškias spalvas ir ironijos lygį, sklandantį ore.

Argi ne nuostabu?