Kai sužinai kažką naujo. Arba (dar kartą) supranti, kad nieko nežinai.
Mane kartais apima menkavertiškumo jausmas. Negi tik kartais? Taip, vadinkim daiktus tikraisiais vardais. Apima dažnai menkavertiškumo jausmas. O iš kur jis? Man jis atskrieja iš suvokimo, kad dar tiek daug nežinau. Ir, kas svarbiausia, abejoju, ar kažkas man gali papasakoti tiek naujo, kad tas nemalonus jausmas pranyktų.
Ir net nekalbu apie istorijos pamokose mintinai išmoktas datas, pavardes ar muzikos mokykloje iki krūminių dantų "iškaltą" sudėtingą kūrinį. Neturiu fenomenalios atminties. Neturiu ir labai geros atminties. Viskas, kas mano galvoje ir širdyje užsilieka daugiau nei metus, tai - emocija. Ir net ne bloga emocija, o gera. Manau, kad bent jau šiuo galiu džiaugtis. Kai per "Auksinio proto" laidą bandai atsakyti sau į klausimą, koks ten italų dailininkas gimė tam tikrais metais, man iškyla ne paveikslų vaizdiniai ar meno kryptys, o tas virpulys...
Luktelk. Laikas muzikai, įprasminančiai mano rašliavą. Spausk čia ir skaityk toliau:
...tas virpulys, kurį jutau 8-ą ryto pakilusi į tuščią ir vėjuotą Mikelandželo aikštę, esančią Florencijos aukštumose, kai pasitikau šviesą, kylančią virš medžių ir, stipriau susisukusi į plonytį šaliką, įkvėpiau tą... ne, ne kvapą. Įkvėpiau jausmą, kad esi laisvas, nevaržomas ir esi Tu, o šalia tavęs - tik nuoga Mikelandželo skulptūra, kuriai, ir tik kuriai gali parodyti savo ašarotas iš pasitenkinimo akis.
Šiandien beveik visą šeštadienio rytą ir popietę praleidau grupėje žmonių, kurie mokėsi (o kartu mokiausi ir aš) atrasti savyje kūrėją, atsakyti sau į klausimą, ar įkvėpimas tiesiog "nusileidžia" iš dangaus, ar čia jau pats kūrėjas turi "įkišti" savo nagus, kad įkvėpimas ateitų ir pas tave. Kartu pažindinomės su įvairiais psichologijos modeliais, kurie dar kartą įrodė, kad vienos tiesos nėra (ir ne tik psichologijos moksle). Visi kartu pamatėme, kad, vis dėlto, tikslų išsikėlimas nėra geriausias būdas kažką gyvenime pasiekti. Tikslas - tai paskutinis taškas. Įpročiai- štai kur atsakymas ir ta "prarastoji" jungtis. Ir dar daug ko mokėmės. Daug sužinojau (sužinojome?). Tačiau dar daugiau iškilo klausimų. Dar kartą patvirtino mano nerimą, kad ne tik kad neturiu tam tikrų įpročių, padėsiančių man žengti tolyn į progresą, bet ir... Neturiu to galutinio taško - tikslo. Ką daryti???
Per sudėtingas klausimas. Tačiau, ką tikrai sužinojau iš šiandienos pasibuvimo - tai kad nėra atsitiktinumų. Ir tai, kad atsitiktinai laimėjau pakvietimą į šį seminarą (dirbtuves, pasibuvimą, whatever), nes kiti laimėtojai tiesiog "neatsišaukė" į mūsų šiandienos mokytojo šauksmą. Ir tai, kad atsitiktinai šiandien, seminaro dieną, mano gimtadienis, ir tai, kad per kūrybines dirbtuves (seminarą, kūrybą, namų darbus, whatever) mano galvoje sukosi mintys būtent apie šį nepildomą blog'ą, akivaizdžiai parodo, kad čia NE ATSITIKTINUMAS.
Nes atsitiktinumų nebūna.
Taigi. To be continued.
Luktelk. Laikas muzikai, įprasminančiai mano rašliavą. Spausk čia ir skaityk toliau:
...tas virpulys, kurį jutau 8-ą ryto pakilusi į tuščią ir vėjuotą Mikelandželo aikštę, esančią Florencijos aukštumose, kai pasitikau šviesą, kylančią virš medžių ir, stipriau susisukusi į plonytį šaliką, įkvėpiau tą... ne, ne kvapą. Įkvėpiau jausmą, kad esi laisvas, nevaržomas ir esi Tu, o šalia tavęs - tik nuoga Mikelandželo skulptūra, kuriai, ir tik kuriai gali parodyti savo ašarotas iš pasitenkinimo akis.
Šiandien beveik visą šeštadienio rytą ir popietę praleidau grupėje žmonių, kurie mokėsi (o kartu mokiausi ir aš) atrasti savyje kūrėją, atsakyti sau į klausimą, ar įkvėpimas tiesiog "nusileidžia" iš dangaus, ar čia jau pats kūrėjas turi "įkišti" savo nagus, kad įkvėpimas ateitų ir pas tave. Kartu pažindinomės su įvairiais psichologijos modeliais, kurie dar kartą įrodė, kad vienos tiesos nėra (ir ne tik psichologijos moksle). Visi kartu pamatėme, kad, vis dėlto, tikslų išsikėlimas nėra geriausias būdas kažką gyvenime pasiekti. Tikslas - tai paskutinis taškas. Įpročiai- štai kur atsakymas ir ta "prarastoji" jungtis. Ir dar daug ko mokėmės. Daug sužinojau (sužinojome?). Tačiau dar daugiau iškilo klausimų. Dar kartą patvirtino mano nerimą, kad ne tik kad neturiu tam tikrų įpročių, padėsiančių man žengti tolyn į progresą, bet ir... Neturiu to galutinio taško - tikslo. Ką daryti???
Per sudėtingas klausimas. Tačiau, ką tikrai sužinojau iš šiandienos pasibuvimo - tai kad nėra atsitiktinumų. Ir tai, kad atsitiktinai laimėjau pakvietimą į šį seminarą (dirbtuves, pasibuvimą, whatever), nes kiti laimėtojai tiesiog "neatsišaukė" į mūsų šiandienos mokytojo šauksmą. Ir tai, kad atsitiktinai šiandien, seminaro dieną, mano gimtadienis, ir tai, kad per kūrybines dirbtuves (seminarą, kūrybą, namų darbus, whatever) mano galvoje sukosi mintys būtent apie šį nepildomą blog'ą, akivaizdžiai parodo, kad čia NE ATSITIKTINUMAS.
Nes atsitiktinumų nebūna.
Taigi. To be continued.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą