Lietuviškos laidotuvės

Laidotuvėse, jei nebūni tas, kam liūdna, būna labai įdomu. Ir taip viskas rimta, kad dažniausiai tampa juokinga. Tik juokauti ir juoktis, šypsotis ten negalima. Ir niekas nežino tiksliai, kodėl. 

Netikit? Mažo miestelio/kaimelio laidotuvių ypatumai:
(disclaimer: su visa pagarba katalikiškoms laidojimo tradicijoms, kurios šiaip iš savęs yra nuostabiai unikalios) 

*Ar tai būtų didesnė gyvenvietė, ar mažas kaimelis, gėlių salonai klesti. Svarbiausia, kad salonas galėtų pasiūlyti ne tik puokščių jaunavedžiams, bet ir vainikų mirusiajam. Lelijų (šiaip man jos patinka), gvazdikų kvapas "pramuša" kiaurai sienas, tad net šalia įsikūrusioje kavinėje, valgydamas karbonadą, jauti tą gėlišką žemių poskonį. Dar dabar niekas nežino, kam gėlės slabiau skirtos - mirusiajam išlydėti, ar atėjusiesiems į laidotuves pasigrožėti.

*Vainikų rinkimasis yra labai svarus momentas. Nupirksi per mažą - pasirodysi, kad per bėdnas arba skūpas. Nupirksi per didelį - visi žvilgsniai kaip mat nužiūrės, kad ko čia išsišoki. Bene iš sostinės būsi??

*Ant vainikų būtina užrašyti už širdies griebiančias eiles (tinka Paulo Coelho) bei pasirašyti, kas vainiką padovanojo (elektroninis parašas netinka). Kiekvienas svečias turi "pasižymėti" prieš mirusįjį ir jo artimuosius. Nes kai teks išmesti į dar vieną plastiko krūvą tuos gėlių kūrinius, artimieji susižymės į juodą sąrašą tų vardus, kurių nematė ant šimto vainikų.

*Kvietimai į laidotuves dažniausiai būna pateikiami subtiliai. Kaimyno kaimyno pusbrolis apskambina pusę gyvenvietės, o kitai pusei paskambina to pusbolio žmona. Apie dar vieną mirtį kaime žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Į mygtukinių LG telefonų mikrofonus dūsauja vienas "ah, kaip jiem dabar reiks gyventi be ano. Ah, koks geras žmogelis buva!", o kitas: "klausyk, gi tu ano nė gyvo nesi matęs!" (???) " Todėl ir buva geras!"

* Tam, kad suorganizuoti laidotuves, reikia pasiimti paskolą. Arba bent karstą imti išsimokėtinai lizingu. Nekalbu apie šarvojimo salės nuomos kainą 3-ims ar daugiau naktims (kad visas kaimas spėtų atsisveikinti - gi dirba žmonės, reikia derintis ir duoti jiems daugiau galimybių), bet ir apie giedorių užpirkimą, virtuvės šeiminykių ir maisto, alkoholio jūros užpirkimą, indų ir taurių nuomą, nakvynę iš toliau atvažiavusiems, duobkasiams, gražiems drabužiams, gedulingiems pietums užpirkimas ir t.t.

*Tavo meilė mirusiajam yra vertinama pagal tai, kaip juodai sugebi apsirengti ir pagal tai, kaip daug verki. Nusišypsojai prisiminęs šviesią dieną? Žiū, tau už peties jau šnibždasi vietinės moterytės, kurių nepažįsta nei mirusiojo artimieji bei, matyt, pats mirusysis nepažinojo. Bet gi čia kaip raudonas kilimas - svarbu, kad susirinkti ir žiūrovai!

*Įdomus daykas tas atsisveikinimas - privalai nunarinęs galvą pastovėti bent po 10 minučių į valandą prie karsto. Jei to nepadarei, tai tavyje tūno pikta dvasia, o pagarbos mirusiajam tavo širdy - nulis sveikų.

*Būtina pabučiuoti mirusiojo kaktą, arba bent paglostyti atšalusią ir pamėlusią ranką.

*Šermenyse visi girdomi ir maitinami sočiai. Girdomi tol, kol keliamas tostas už mirusiojo sveikatą.

*Manau, kad būtent per laidotuves suvartojama 20% viso Lietuvos kavos vartojimo rodiklio. Nes gi būtina kažkam budėti prie karsto dieną-naktį. Dažniausiai tai būna labiausiai išsekę artimiausi žmonės. Nes gi, jei nebudėsi - ką žmonės pasakys? Ką mirusysis pasakys??

*Keista, bet dažniausiai laidotuvėse norisi labiausiai juoktis. Gal dėl to, kad uždraustas vaisius - skaniausias? Bairiai tada būna juokingiausi, bet tam, kad nepasirodytum urodas, eini išsijuokti į šaltą tualetą arba prunkšti į delną, kol pro nosį išbėga kompotas.

*Vietoj to, kad susėstų visi patogiai į mašinas, visi privalo eiti pėsčiom tuos keletą kilometrų per pūgą ir audrą. Išimtis leidžiama seniausiems, vos krutantiems giminės senoliams. Palydos priekyje - artimiausi mirusiojo žmonės. Kad visi kaime matytų, kurie čia labiausiai nuskriausti gyvenimo tapo.

*Gedulingi pietūs dažniausiai organizuojami vietinėje aktų ar koncertų salėje, prie ilgo, plėvele nukloto stalo. Ant stalo tarpeliuose kas antrą lėkštę - po 3 butelius - stipriuko, putojančio ir vynelio. Kas 4 lėkštes - balta ar kitokią mišrainė, papjaustyti praitos savaitės kumpeliai.

*Kaip taisyklė, gedulingi pietūs dažniausiai būna ten, kur arba labai šalta, arba nėra vietos susėsti visiems, kiek atvyko arba ten, kur anksčiau buvo šokių aikštelė. Gyvenimo ironija.

*Praėjus didžiajai ceremonijai - kartso nuleidimui, visi prie stalo atsipalaiduoja. Jei šermenyse išgėrė 3 stiklus, tai gedulinguose leidžia dėdės ir tetos sau po 5 stiklus. Liejasi kalbos apie nuostabų mirusiojo charakterį, verkiama ir liūdima, kodėl Dievulis taip nuskriaudė šeimą. O labiausiai nuskriausti jaučiasi tie, kurie su mirusiuoju savo noru kalbėjo tik prieš kokį dešimtmetį ar pastaraisiais metais piktuoju minėjo: "Dievulis man atėmė paskutinį šansą...", ašaroja dėdulė, užgerdams Auksinės. Tai kas čia kam atėmė tuos šansus?? 

O kai viskas aprimsta, nuslūgsta, kai stojasi viskas į vėžes ir atiduotos paskolos už šermenis bei liūdesį, supranti, kad daugelio ašaros ir pyktis ant nelemto gyvenimo buvo ne dėl to, kad mirusysis iškeliavo ir prarado galimybę šiame gyvenime gyventi. Dauguma liūdėjo ir verkė, nes štai - jie - gyvieji - yra gyvenimo aukos, su kuriais taip negražiai pasielgė gyvenimas, atimdamas iš jų šeimos narį ar tolimą kaimyną, su kuriuo net "labas" nebuvo persimetę.

*THE END*