.--.
(ištraukos kabutėse iš James F.T. Bugental knygos "Menas būti gyvam")
"Papročiai ir moralė, kurių išmokome vaikystėje, yra kilę iš žmonijos patirties - tai mėginimai palengvinti žmonių tarpusavio santykius ir sumažinti kančias. Jie verti mūsų pagarbos. Tačiau aklas tradicijų laikymasis yra ne pagarba, o pataikavimas. Svarbiuose riekaluose kiekvienas turme iš naujo nuspręsti, kaip elgsimės, kada laikysimės įprastų elgesio būdų, o kada jų atsisakysime, kad nuoširdžiai ir gyvai sektume vidiniais regėjimais."
Jaučiu oda slystantį suvokimą, ant užmerktų akių vokų nutūpiančią drąsą, kurioje slypi galia - vilkės galia. Kiek vilkė yra moteriška? Kiek jos puolimas ir atgrasus kaukimas yra tai, ką vilkai gali įsivaizduoti? Renkuosi atsukti tokį savo veidą, kuriam nė abjeonės. Renkuosi rinktis būti tokia, kokia norisi būti: gerbianti tradicijas, gyvenanti pagal jas tiek, kiek mano asmenybės augimui to reikia.
"Aš esu nuolat kintanti, tobulėjanti, nesibaigaintį vyksmą patirianti būtybė. Negaliu ieškoti pastovios, tvirtos tapatybės Tai, ką patiriu, yra laikina. Nėra pastovios tapatybės, ir mėgindamas sustingdyti savo prigimtį nenorom naikinu save. Būti žmogumi - tai norėti ir stokoti; tai būti tobulam, alkstančiam nuolat ko nors reikalingam; tai visą gyvenimą būti atviram, neužtikrintam. Stengtis tapti visiškai savarankiškam, kad jaustumeisi saugus - beviltiškas siekis, iš to būtinai kils dar daugiau baimių, ir nevilties. Tik leisdamas sau visiškai suvokti savo reikmes ir norus artėju prie tikro tobulumo. Tarp mano poreikių visada yra poreikis bendrauti su kitais, ir tai gąsdina, nes kitų niekaip negaliu valdyti. Jie turi savo vidinę esmę ir nuolat kinta, kaip aš, todėl visada yra galimybė juos prarasti. Pavojinga, kai tau reikia kitų, bet jei neigčiau šį poreikį, slopinčiau savo gyvybingumą."
Atsidūrę akis į akį su tuo, kas pakito, nes yra normalu kisti, nejudėti, mes įkrentame į baimės duobę. Mus purto ir drasko vidiniai prieštaravimai - gi aš ne to norėjau, ne tam ruošiausi, ne tokį įsigyjau, ne tokį pamilau. Sunku suvokti, kad niekada nebus taip, kaip norisi arba lygiai taip, kaip svajojai. Gal pradžiai gali būti matyta, jausta, o štai, ateina diena ir nušvinta žmogus šalia jau kitomis vaivorykštėmis. Prisirišimas prie pradinio partnerio mus išmuša iš vėžių jam besikeičiant, augant ir tobulėjant, keičiant plaukų spalvą, mąstymo būdą ar mitybos racioną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą