Kakučių dėžutė

.--.

Kaip aš kačiuko kakučiams dėžutės ieškojau

Asociatyvi nuotrauka

Na, ir kuris gi vaikas nenorėjo turėti gyvūnėlio vaikystėje?

Ar šuniuko, ar kačiuko, arba bent jau pelytės ar vėžliuko. Mažiuko mažiuko. Bet gyvūnėlių turėjimas su savimi atsineša atsakomybių krepšą-naštą. 

Taip jau gavosi, kad dažniausiai gyvūnėlius namo nešiau slapčia. Slėpiau katinukus savo lovoje, po antklode ir tikėjausi, kad kai tėvai grįš, jie neišgirs morčiško kniaukimo, sklindančio iš mažo buto vieno kambarių. Bet nesibaigiantis vaikiškas užsispyrimas privertė tėvus nuleisti rankas. Buvo uždegta žalia spalva, a.k.a. išrašytas leidimas laikyti katiną namuose.

Aš, būdama pirmojoje savo dešimtyje gyvenimo metų buvau protinga mergaitė ir žinojau, kad netreniruotas kačiukas negali sisioti ir kakoti į žmonių tualetą (wait for it), tad be maisto ir vandens, gyvūnui reikėjo įrengti jo tualetą. Mūsų buto mini tualete.

Susidariau sąrašą daiktų, kurių reikėjo: 

1. Kraikas (check - mama pažadėjo nupirkti).

2. Dėžutė. 

Dėžutei, mąsčiau, neverta leisti savo santaupų, nes turėjau daug artimųjų, kurių garažuose, palėpėse, skladukuose, rūsiuose pilna tų dėžučių. Iš bėdos gi pati būčiau sukalus. Nu. Mintyse 'permetusi' galimas sendaikčių slėptuves, pasitarusi su tėčiu, prisiminiau, kad tetos sodyboje, už tvarto (taip taip - to, kur karvės ir paršeliai gyvena, vištos deda kiaušinius), yra didžiulė krūva įvairiausių nebenaudojamų rakandų ir dalykų, tarp kurių tikrai tikrai mačiau, kad yra ir įvairiausių dėžučių - ir metalinių ir kartoninių.

Kadangi užtvartis - ne gėlytėmis apsodintas, reikėjo pasiruošti tos dienos misijai. Tėčio padedama išsirenku tinkamą avalynę (4-iais dydžiais didesnius guminius batus. Tam, kad jie nekristų man nuo kojų, turėjau žirglioti kaip gandras), leidžiuosi palydima iki tvoros, skiriančio šį - švarų pasaulį - ir aną - užtvarčio pasaulį. Bet kadangi mano visa vaikystė buvo praleista tarp karvių fermos sienų, nei kvapas nei vaizdas manęs nepurtė. Tad tėčiui numojau ranka ir liepiau mane palikti vieną - susitvarkysiu. Kaip liepiau, taip ir padarė. Negi neklausysi dukros?

Užtvartis pasitaikė tuščias. Karvės, matyt, rupšnojo žolę toli laukuose, vištos slėpėsi braškėse, o kiaulės miegojo pokaičio tvarto viduje. Tad, atokiame sodybos kampe, kurį juosia tik krūmai ir medžiai bei tvarto pastatas, likau aš viena ir krūva sendaikčių, užmestų užtvarčio gale, prie kito tvoros galo. Uždaromi varteliai tyliai sucypė už mano nugaros. Neatmesdama galimybės, kad iš tvarto gali išbėgti piktas gaidys ar koks kitas žmonių nemėgstantis gyvūnas, stengiausi naudotis ne pramintu taku palei tvarto sieną, bet žengti užtvarčio kiemo viduriu.

Ir kas galėjo pagalvoti (o ypatingai - dešimties(kelių) metų kaimo vaikas), kad tas 'vidurys' lauko - ne stipri kieta juoda žemė, bet... krūva seno, bet vis dar minkšto ir puraus mėšlo, kuris kaip kokia geležies amžiaus pelkė ryja į save viską, kas tik drįsta į ją kelti koją.

Ir aš, su nuo kojų krentančiais guminiais (kaliošais), drąsiai žengiau į beribio gylio šūdo krūvą, į kurią tą pačią akimirką įsmigau iki tos vietos, kur dar dengė ilgaauliai batai - iki kelių. Iš tos nuostabos praradau pusiausvyrą, ir tik dėl to, kad guminiai buvo tvirtai įsmigę į tamsią masę, sugebėjau išstovėti ant kojų (nors tuo metu labiau 'stovėjau' ant kelių).

Aplink - nė gyvos dvasios (neskaičiuojant į mane kreivai žvelgiančio gaidžio, išlindusio iš savo haremo). Vienui viena ir iki kelių mėšle. Bet nenuleidau galvos ir rankų, žinojau, kad reikia pasiekti tikslą ir supratusi, su kuo turiu reikalų, rimtai save nuteikiau ir žengiau žingsnį tam, kad kuo greičiau praeiti šią kokių 3 metrų skersmens mėšlo kalną.

Bet ak, kokia nuostaba mano veidą ištiko, kai ištraukiau ne batą iš mėšlo, bet... koją iš bato! Kaip sulėtintam vaizdelyje mačiau, kaip mano galūnė dar bando ore būti pusiausvyros balastas mano kūnui, bet nespėjau. Vietoj to, kad priversčiau koją grįžti atgal į batą, nuoga pėda įbridau į tą pačią kvapnią krūvą. O tada jau sekė normali nestabiliai stovinčio kūno reakcija - pasvirau į priekį, šalia mano kairės kojos mėšlę atsidūrė mano rankos ir veidas.

O tada miškais ir kloniais nuvilnijo mano, mažos ir mešle įklimpusios (galvojau, kad tik suaugusieji įklimpsta į mėšlą iki ausų) mergaitės verksmas, šaukiantis padėti visus, kurie gali padėti išsiropoti iš tos masės šūdo. Tėtis nebūtų tėtis, jei neturėtų geros klausos. Metęs kokius tai darbus, atbėgo ir ištraukė mane už pakarpos ir pastatė ant tvirtos žemės. Neįsivaizduoju, kaip jis ištvėrė nesijuokęs iš manęs (o gal juokėsi, bet nepastebėjau??) ir visos situacijos.

Kai jau buvau nuprausta ir perrengta, valerijonais nuraminta, apsilankiusi mūsų mini buto tualete radau naująjį šeimos narį besituštinantį savo dėžutėje. Kol sėdėjau šalia (ant žmonių tualeto), stebėjau savo gyvūną žvilgsniu, kuriame buvo sumišusi meilė ir kaltinimas bei klausiau: "Ar žinai, kiek šūdo praėjau, kad turėtum kur kakoti ir sisioti??'