Hong Kong stories

. 7 .

Aukštyn

Kylam. Į 103-ią aukštą.

Nublizginto lifto duris mums prilaiko jauna mergina baltu kostiumėliu. Ištiesdama į priekį ranką, ji prilaiko duris, kad netyčia neužsitrenktų svarbiems žmonėms prieš nosį. Kai metalinės moters balsas praneša, kad durys galiausiai užsidaro, apsižvalgau. Veidu į duris atsisukę, sustingę kaip stabai, stovi būrys jaunų ir senų, vyrų ir moterų, šviesių ir tamsių. Lifto oru kvėpuoja prabangaus viešbučio gyventojai, pasiklydę šnipinėtojai bei brangios arbatos ištroškusių. Tarp paskutiniųjų - ir aš.

Virš galvų mums groja raminanti foninė muzikėlė, kuri ne visiems kylantiems aukštyn atpalaiduoja sustingusius veido raumenis. Mintyse tyliai raminu save, kai po pusės minutės liftas pradeda drebėti tarsi veiksmo filmuose, o ausis užgula tona vandens. Metaforiškai kalbant.

Pamiršau skaičiuoti, bet dviejų minučių bėgyje atsidaro Saliamono skrynia, t.y. liftas, ir visi, šiek tiek apsvaigę nuo pakitusio slėgio, išrėplioja iš ankšto nublizgintų veidrodžių kabinos. Kaip pasimetusi avelė bandau sekti labiausiai man patikusių žmonių pėdsakais. Dar minutė ir būčiau kartu įžengusi į  jų 5* apartamentus. Ne čia. Nė vieno ženklo! Tik daug veidrodžių, į kuriuos vis grasinu atsitrenkti, nes sukuria ilgo koridoriaus iliuziją, daug užsiėmusių registratūros merginų bei vietinių viešbučio gyventojų.

Pamatau žavią šypseną. Eidama link jos pagalvoju, kaip mano šviesus ir mergaitiškas apdaras visai nesiderina prie klasika dvelkiančių juodos-raudonos spalvų, sumišusių su aukso, sidabro ir (gal) deimantų dulkėmis bei seniai pakeistos kiliminės dangos. Ta žavi mergina nurodo man kryptį, kur galiu išgerti tos savo arbatos. Leidžiuosi aukštu žemyn eskalatoriumi, o mane akina deimantinės liustros virš galvos. Kaip sudėtinga turėtų būti valyti dulkes nuo tų mažyčių kristalėlių... 

Niekas manęs nepasitinka. Mintyse ironiškai pasipiktinu vienu iš tų sakinių, kuriuos naudoja mano darbe žmonės kitame ragelio gale, kai kažko nepažadu. Nenuostabu, gi. Aš kaip visada - gerokai per anksti. Savo pavardę kartoju  5 kartus. Paraidžiui. Vis siūlau jai bandyti atrasti mano rezervaciją pagal mobilųjį, bet mergina užsispyrusi. Ji ieško manęs pagal pavardę. Lietuvišką. Pakartoju dar 5 kartus. Galiausiai jos akyse pasirodo nusivylimas ir išgirstu, kad vis dėlto turėčiau padiktuoti numerį. Success. Palydi prie stalelio, ir! Nežinia, ar dėl to, kad buvau viena, ar dėl to, kad šturmavai juos kone pusvalandžiu anksčiau, bet gavau, kaip ir prašiau, stalelį prie lango! Ir net galėjau pasirinkti: labiau per vidurį, į dešinę ar į kairę norėčiau sėdėti. Pasirinkau dešinę.

Atsisėdau. Įkritau į per tolį nuo stalo įtvirtintą sofą su pagalvėlėmis ir sustingau. Sustingau, nes užėmė kvapą, o nuo vaizdo pro langą man kaupėsi ašaros. Oda nuėjo pagaugais, o širdis greičiau pradėjo varinėti kraują mano venomis. Už lango - tarsi karštos vonios garuose pasislėpęs vanduo, susiliejantis su giedru dangumi. Miesto dangoraižiai - tarsi žaislinės penkiamečio kaladėlės, o didžiuliai laivai būriuojasi į krūvas - tarsi suokalbininkai - arba paišo geometrines figūras vėjo neliečiamame vandenyje. Už pastatų pūpso kalnai ir kalvos, nužalavusios nuo nesibaigiančių miškų.

Mano gėrėjimąsi pertraukė atneštas meniu. Kol laukiu savo popiečio arbatėlės, mano ranka nenustodama rezga sakinius užrašų knygoje. Ir gal būtent dėl to aš gaunu labai daug dėmesio. Mane aptarnauja kone 5 vyrukai, vis paklausdami ar nieko netrūksta. Gal daugiau džemo, o gal clotted cream, o gal dar vandens į arbatą, o gal pakalbam apie tai, kokia puiki diena šiandien. Matyt, galvoja, kad esu kokia blogerė, kurią seka dešimtys tūkstančių skaitytojų, o aš dabar rašau blogą atsiliepimą apie šitą prabanga, seniai nerestauruota, dvelkiantį pastatą. Apie tai, kaip vienas vyrukas išpila arbatą ant stalo ir palieka likimo valioj, kaip veidrodinis užkandžių padėklas jau seniai virtęs senu metalu, kaip tualete kriauklė sutrūkinėjusi, kaip vieno iš padavėjo dantys nelabai švarūs ir kaip mane trikdo verkiantis vaikas, kurio nematau, bet puikiai girdžiu. Dar gal rašau apie tai, kaip nežinau, ar valgau aukso kruopelytėmis puoštus desertus, ar vis dėlto dabar žiaumoju foliją, kurią prieš patiekiant pamiršo nuimti.

Bet nerašau aš apie tai - nors ir pagalvoju. Rašau apie tai, kaip muzika ir gamta, aukštis ir ramybė, greitis ir šypsena sukelia kūno virpulius. Kaip vaizdas prieš akis gali suvirkdyti, kaip tu meldiesi į saulę, nors netiki Dievu, kaip malonu, kai dažytus skruostus bučiuoja saulė, o akis glosto nematomos jūros bangos. Rašau, kaip emocijos plūsta į širdį, tarsi į gimtadienio balioną mūsų iškvepiamas oras. Kaip nešviežias pyragėlis maloniai liečia gomurį ir tu mėgaujiesi kiekvienu jo poskoniu, tarsi ragaudamas juodaisiais triufeliais puoštus stebuklus. Kaip aukso spalvos arbata tau primena vaikystę, kai negėrei dar  nei kavos nei kapučino. Kaip ramiai galėtume užmigti besapniu miegu čia pat, ant tų pagalvėlių. Nes ramu ir gera. Kaip pasakas rezgantys pirštai juda su prancūzų muzikos ritmu, plūstančiu iš aukštai kabančių kolonėlių, išdainuotu saldžiabalsės daininkės.

Kylam aukštai.

***

Kylam. 428 m. virš jūros

Anksti kėlęs... Eilėse nelauksi.

Kaip rytinis paukštis pakirdau anksti ryte. Kiekvienas rytas čia, Honkonge prasideda su viena ir ta pačia mintimi: 'Kodėl prie +20 nakties temperatūros aš vis dar apsikloju su žiemine kaldra?' Prognozės geros. Nenumatomas lietus, saulė ryškiai švies ir kaži ar bus debesų. Kaip ir planuota. Kai praeitą saulėtą dieną tikėjausi nuykti į vieną iš must-see vietų Honkonge - Victoria peak - neapskaičiavau turistų troškulio ir atsitrenkiau į vinguriuojančią gyvą eilę, kurios galo nebuvo nematyti. O aš gi galiu sau leisti tokią prabangą nelaukti pusdienio eilėje į Victoria peak (vert. Viktorijos smailė) - gi turiu dar visą mėnesį Honkonge. Aukštas kalnas niekur nepabėgs. 

Bet kad nepabėgtų giedros dienos, turėjau suktis. 9 ryto ir aš, kaip per ankstyvas prašalaitis, laukiu prie Victoria tram bileitų kasos su šimtiniais banknotais rankoje. Keletas vietinių ir vienas užsienietis eilėje. Kilti į visų numindžiotą Vitoria Peak galima keliais būdais. Gali rinktis prakaituoti ir kilti pėsčiomis parkais arba prabangiai keltis su buožių pramanymu - tramvajumi, kuris ir pats savaime jau yra pramoga. Duokit man daugiau pramogų! 

Maloniai kontrolierei patikrinus bilietėlį su įtraukta pramoga  - apsilankymu aukščiausiai virš jūros lygio Honkonge esančioje 360° terasoje - atsiduriu 'laukiamajame', kur stenduose matyti Viktorijos tramvajaus sukūrimo istorija, pirmųjų žmonių, pasinaudojusių juo, nuotraukos bei kitokios smulkmenos, kurių visuma sukuria mini muziejų apie šią transporto priemonę. Kol lūkuriuoju kas 15 minučių pasirodančio funikulieriaus, supažindinau save, kad šitas tramvajus buvo sugalvotas pasekoje to, jog populiacija Honkonge sparčiai didėjo, tad reikėjo ieškoti būų, kaip žmones apgyvendinti ten, aukštai, ir kaip tą 'aukštai' ir 'žemai' patogiai sujungti. Vis dėlto ne juokas pusė kilometro virš jūros lygio. Tokiu būdu dar 1888 metų gegužės 30 dieną šis tramvajus pirmą kartą buvo 'užkurtas', tokiu būdu tapdamas tikra įžymybe - pirmuoju funikulieriumi Azijoje, kurio ilgis 1350 m., o jo pakelyje į Honkongo viršūnes - 5 stotelės.

Ir kaip jums papasakoti tą jausmą, kai atsisėdi į transporto priemonę, primenančią senuosius  traukinius 'medinukus' Klaipėda-Šiauliai, ir ji, leisdama gergždnčio metalo garsus kone stačiu kampu kelia tave į aukštybes, virš debesų. Medinių suoliukų atramos tarnauja ne kaip patogi interjero detalė, bet kaip tavo ramstis nugarai, kai, nemeluoju, vertikaliai kyli į kalną. Lėto sukimosi karuselė be apsaugos diržų. Stebiu, kaip funikulieriaus vairuotoja ramiai keičia kūno pozą iš 90 laipsnių kampo į 180. Jaučiuosi pabuvojusi Matricos filme. Girdžiu, kaip už manęs suklykia vienas kitas vaikas. Bet jokia aukščio baimė nesukaustys rankų, kol su savo iPhone filmuoji prieš akis atsiveriančius Honkongo miesto vaizdus. Gniaužia kvapą. Tik dar neaišku - dėl stataus kampo ar panoramos. 

Mano punktualumas (ankstyvumas?) dažnai atsisuka prieš mane pačią. Jei funikulierius ir pakėlė į aukštybes, tačiau anksčiau minėta terasa pasitiko su užrakintomis durimis. Laikrodis rodo, kad visa valanda iki atsidarymo. Victoria peak rajonas nėra kažkuo ypatingas. Statybos, apleisti namai, mirusios kavinės ir asfaltuotas klias, lydintis žemyn, į miestą. Bet yra parkas! Įėjimą į parką pražioplinu kokius 3 kartus. Kai atrandu, suprantu, kad vienintelis parko kelias lydi... Atgal į ten, iš kur pakilau su Victoria tram. Tiek tos ir logikos perkant bilietą.

Tas parkas, kuriuo leidausi, visai ne parkas. Tai - džiunglės, kuriose slepiasi mini krioklai ir ežerai, krūmai ir vaistažolės, natūraliai augusios ir specialiai sodintos gėlės. Tas parkas - tai siauras asfaltuotas kelias tarp akmenuotų uolų iš vienos kelio pusės ir nepraeinamos gausybės aukštai į saulę besistiebiančių medžių iš kitos pusės. Pakeliui man 'Labas rytas' linktelėjimus sako pvos vienas kitas bėgiotojas ar šunų vedžiotojas. Mano ausis glosto paukščių čiulbesys, o odą liečia pro medžių šakas pralendantys rytinės saulės spinduliai. Kelio dangoje prieš mane žaidžia balti šviesos plėmai, dingstantys rytos rasos nuplautame asfalte. Ir taip ėjau žemyn, o [kojų] kelėnuose  jutau žemyn besileidžiančio takelio svorį, prie mano ausies esantis telefonas šnekėjo vyro balsu, kuris pasakojo apie romaną, įsiplieskusį kažkur Europos pietuose, prie jūros. Švelnus pasakotojo balsas kalbėjo apie mylimojo švelnią odą, pasidengusią švelniu Viduržemio jūros įdegiu, išryškinančiu raumeningo kūno vingius. Per valandą vaikštynių, kalbant su medžiais ir savimi, medituojant su švelniabalsiu vyru prie ausies bei paukščiais medžiuose, nusileidau ir vėl pakilau į tuos 428 m. virš jūros lygio. 

Laikrodis mušė Terasos atsidarymo laiką. Vieno aukšto eskalatorius, antro ir trečio. Net pasimečiau skaičiuojant. Išnirau į bestogę terasą. 428 m. virš jūros lygio. Panašiai, bet ne visai taip pat, kaip dar Ritz-Carlton viešbutyje. Vanduo, dangus, kalnai ir į aukštį kylantys daugiaaukščiai. Akyse atsiverianti miesto panorama - tik šįkart tarp vaizdo ir akių nėra stiklo, o tik deguonis, kuriuo kvėpuoji. Ten auktšai vėjas didesnis, o tu jautiesi žymiai mažesnis. Mažas krislas beribėse miesto džiunglėse, vandens platybėse ir kalnų užuovėjoje. Mano 'įkvėpk-iškvėpk' praktikos netrukdo tursitų rankos ar kyšantys telefonai. Taip anksti kėlęs ant stogo terasos rasi tik vieną kitą ryto paukštį. Žmogaus pavidalu. O prieš akis sparnais mosuos ir danguje sklandys nežinomi paukščiai, o tau norėsis prisišlieti prie jų, suprasti, ką reiškia remtis į orą sparnais ir draugauti su palankiu vėju. 

Pakilom. Į 428 m. virš jūros.