Po kojomis girgždėjo akmenys. Kiek akys aprėpė - žaliavo medžiai, jų šakose tupėjo ir čiulbėjo paukščiai. Šnekėjo žmonėms nesuprantama kalba. Aukštai horizonte plieskė saulė, o mano veidą dengė augalų šešėliai. Viena paklydus Išminties take, gėriau samanų kvapą ir godžiai rijau spalvotų žiedų grožį. Ne visada pavykdavo nuogas kojas patraukti nuo nežinomų augalų, kurie palikdavo raudonas žymes - jas slėpti teko po mėlynais džinsais. Jutau, kaip nugara teka prakaitas, o kuprinės diržai - tarsi aplieti vandeniu. Jaučiu kiekvieną blauzdos raumenį ir sausgysles, įsitempusias nuo pusdienio vaikščiojimo.
Raukšlėtomis rankomis, bet lygiu veidu ji sėdėjo atokiame pavėsyje, pasirėmusi lazdą. Ją sunkiai galėtų pastebėti bet koks prašalaitis - tarsi chameleonas ji įsiliejusi į žalios gamtos prieglobstį, savo kūną puošė ilga ir žalia suknele iki žemės. Prie Havajų suknelės visai nederėjo skrybėlė, kurią ji mūvėjo. Tarsi šuns sudraskytą, suplėšyta seno šiaudo kepurė turėjo atstoti jai apsaugą saulės.
Takas vedė link jos, bet sėdėjo ji šonu. Tad, kol priėjau prie jos medituojančio kūno, galėjau stebėti jos keistas veido išraiškas ir nederančius tarpusavy rūbus. Sėdėjo užsimerkusi ji, jos burna nuolat judėjo - rodės, kad žiaumoja kokią tai kramtomą gumą, o kairė koja mušė į negirdimo kūrinio taktą. Jei ne nuolat judantis žandikaulis ir iš pro suplyšusių batų kyšantys judantys pirštai, būtum galėjęs sakyti, kad šiame pamirštame gamtos prieglobsty ji save mumifikavo, o aš laimėjau šios dienos prizą.
Tik aš ir ji visame džiunglių masyve. Medžiai, krūmai ir kitokie augalai, takas, kurio šonuose - seniai mirusios reklamos, garsiai rėkiančios, koks pigus motelis už vieno kilometro. Ten, kur ji sėdėjo, tiesą sakant, pastebėjau ne vieną šūsnį reklamų skelbimų. Kai kurių įskaityti nebegalėjai - dešimtmetį neaktualios, o kitose dar galėjai įžiūrėti, kad Coca-Cola remiamas restoranas kviečia geriausio maisto visam rajone. Reklamų stendai davė nebylų ženklą, kad dabar žengsi žingsnį į neatrastą vietovę, kurios sargyboje - raukšlėtų rankų moteris, užsimerkusi ir medituojanti.
Kai fotoaparatas spragtelėjo, įamžindams tos moters portretą, jos kūnas pakirdo iš kokio tai transo. Dangaus pilko mėlynumo akys prasimerkė ir, nustojusi žiaumoti bei judėti pagal miško muzikos ritmą, ji įsistebeilijo į mano, paklydėlės, kūną. Pajutau, kaip nerami tyla, tarsi vėlė praskrido pro šoną, o medžiuose švilpavę gyvūnai nuščiuvo nuo netikėto svečio. Net vėjas, rodos, neužbaigęs darbo, pritūpė ant tolimiausios šakos medžio. Mano oda nuėjo pagaugais, o širdis nusprendė pailsėti ir nebepumpuoti man svarbiausio kūno skysčio - kraujo į smegenis ir organus kūno.
Negalėjau judėti nei į priekį ar atgal bėgti. Sustingusios, tarsi mėšlungio sutrauktos kojos, manęs nenešė nei link džiunglių, nei atgal - į saugią vietą. Jutau, kaip ji akimis skanavo mano aurą, kaip mintimis lietė manąsias, be pasigailėjimo sunkė iš manęs mano nebylią gyvenimo istoriją. Ir tada nuskambėjo pirmieji išgirsti svetimo žmogaus žodžiai mano penkių valandų kelionėje. 'Prieik arčiau ir tau papasakosiu istoriją apie kaimo, į kurį žengi, netikėtą likimą'.
Šiuos žodžius ji tarė nekrutindama lūpų. Rodėsi, kad ji šį sakinį įsodino į mano minčių srautą savo raukšlėtomis rankomis - švelniai, bet greitai. Nepastebėjau net - paveikta neįtikėtino potyrio, save atradau prisėdusią ant šalimais jos kojų akmens gulinčio. Paėmė ji mane už minčių rankos ir vedė per tikrą gyvenimą, nutikusį jos šeimai....
Išminties kaimu Ji savo namus, prie kurių slenksčio mes sėdėjome abi, vadino. Kas davė tokį vardą, deja, jos atmintis nebesiekė atminti. Bet savo galvoj ji talpina visą istoriją nuo tada, kaip jos prosenelė įžengė į šią vietovę dar prieš 112 metų. 'Prosenelės vardas', - ji tarė su akyse kylančia blizgančia ūkana, - 'buvo neįprastas ir šventas ten, iš kur ji kilo - Tarėja ją žmonės vadino'.
Tarėja, įžengusi į šias apylinkes, nieko su savim neturėjo. Tik į jos žemę šluojantį sijono kraštą bei abi rankas buvo trys maži vaikai įsikibę, kurių vardai skambėjo nerealiai man, XXI a. merginai. Budrusis - vyriausias berniukas, tuo laiku jau buvo užpūtęs penktą žvakutę. Vidurinioji - mergaitė - Tikrovė vardu save vadino. Mažiausias pyplys, kuris ką tik savo pėdom savarankiškai pradėjo grubius akmenis po kojom jausti, buvo šaukiamas kaip Suvokimas.
Kol mano mintys purkštavo nuo labiau į pasaką nei realybę primenančio gyvenimo, moteris rimtu veidu, į tolį žvelgiančiomis pilkai mėlynomis akimis stebėjo siūbuojančius medžius ir be pertrūkio dėliojo pranykusio gyenimo mozaiką man prieš veidą.
***
Tarėja buvo darbšti moteris. Tokia, kurią kiekvienas dvarininkas būtų su mielu noru priėmęs į šeimą. Mokėti daugiau gal būtų nesisiūlęs, bet ir su rimbu per nugarą kažin ar būtų pliekęs. Šioje džiunglių vietovėje ji atsidūrė neplanuotai. Taip, kaip neplanuotai atėjo į šį gyvenimą jos trys palydovai. Bėgo ji ne nuo pikto kaimyno ar vyro, kuris neplovė indų. Bėgo net ir ne nuo darbo, kurį dirbo, nes taip tėvai liepė. Bėgo ji nuo minčių vis persekiojančių, kad padarė dar ne viską, ko atėjo į šį gyvenimą, kad mazgodama svetimus rūbus ir ruošdama ponams farširuotą žuvį ji taip ir nesupras, dėl kokio reikalo ji išlindo iš motino įsčių.
Tarėja dažnai sulaukdavo patyčių aplinkinių dėl savo vardo ir romaus būdo. Kol kiti vertė kalnus ir dėliojo varneles prie išsikeltų tikslų ant papiruso lapo, ji tuo metu merkė rankas į moliną žemę, niekam neprieštaravo ir krūpčiojo nuo kiekvieno griežtesnio žodžio, nemalonaus komplimento ar fizinio mosto. Kol ji tokia keista buvo - kitokia nei visas kaimas, kur ji augo - jai buvo tik trys keliai galimi, kai bus laikas iš tėvų namų išsikelti. Išeiti iš gimtojo kaimo ir klajoti vienai po pasaulį, kad atrastų vietą, kur ji jaustųsi kaip ten priklausanti. Susirasti ginklą, kad galėtų valdyti kitų mintis ir kūnus. Nieko nedaryti ir leistis būti sugraužtai savo pačios nesibaigiančiam minčių srautui ir vidiniam varikliui, kuris kurstė jos vidinę ugnį. Kol pjaudavo ką tik pagautai žuviai galvą, jos žvynus skusdavo ir valydavo nuo vidaus organų, ji dėliodavosi savo galvoje planą, ką darys rytoj ar po metų.
Priimtiniausiai skambėjo jai pirmasis gyvenimo variantas. Išeiti klajoti po pasaulį ir suvokti, kodėl neša tokį keistą vardą, kurio kilmės nei jos mama nei tėtis nežino. Žinojo, kad gali sutikti žmonių klajoklių, kurie jos vidinę ugnį, sumišusią su romumu priims kaip didžiausią turtą tuometinių vidinių ir išorinių karų tarpe. Planavo datą, kada susikraus visą mantą, pasiims mažiausią maišelį, į kurį įsidės būtiniausią - papiruso lapą ir rašalo užtektiną dozę. Mąstė ji, kaip rašysis mintis ir planus tų, kurie kelyje jos pasitaikys.
Tačiau, kai tik ateidavo data planuota, jos pasaulyje apsiversdavo viskas aukštyn kojom. Per kone penkerius metus tais iškilmingais rytais ji patirdavo visko. Užliejusi liūtis juos užrakino namų viduje kone keliems mėnesiams; parklupdė ją liga prie patalo. Buvo ir taip, kad pasimirus senajam dvaro šeimininkui, kuriam ji dirbdavo, jos namų šeimininkės paslaugas perpirko įpėdinis. Sakysit, kokios čia bėdos! Bet jos širdyje kunkuliuojantis geismas išeiti į platųjį pasaulį pykdavosi su atsakomybėmis, kurias pati sau nusibrėždavo. Negi paliksi be darbininkės naują, jauną tokio didelio dvaro šeimininką? Paslėpusi po namų asla papirusus ir juose nupaišytą gyvenimo planą, ji atsiraitodavo rankogalius ir išeidavo atlikti tai, ką jos manymu, ji privalėdavo...
***
Eilinį rytą ją prabudino rytiniai žadintuvo garsai, kuriuos išgiedojo miško paukščiai. Net kai gulėjo pusėtinai minkštoje lovoje, ji jautė maudimą ten, kur jungėsi nugara ir strėnos. Vakar visą dieną ji kasė ir ir vertė, pureno žemę naujam derliui, kuris vasaros gale jau galės išmaitinti visą dvarą. Aidėjo tolumoje šūviai vyrų, išėjusių nakties glūdumoje šaudyti laukinių žvėrių. Dar net vasarai neatėjus, visi galvojo apie būsiančią žiemą ir kaip pripildyti rūsius mėsos, žuvies ir daržovių įvairių.
Dar gulėdama lovoje, numanydama, kad jau 5 ryto, ji apžiūrinėjo savo suskirdusius delnus, amžiams įjuodusius nagus nuo žemės ir saulės plėmais nubučiuotas rankas. Kaip kiekvieną ankstų rytą, dar gukėdama lovoje, ji mintyse praukdavo savo plano vaizdą ir kai jis pranykdavo tamsiuose kambario kampuose, ji pakirsdvo iš išgulėto guolio.
Tik šį rytą ji ne darbo rūbą dėjosi, o rinkosi šventiškesnę suknelę, kurią saugojo šiai ypatingai progai. Jos širdis kilnojo krūtinę, kad per naktinės pižamos medžiagą galėji matyti, kaip kilnojasi tas organas, o jos skruostus mušė raudonis, kai drebėdamos kojos bandė žingsnius per šaltą aslą žengti. Kai rengėsi baltą rūbą, ji alsavo taip stipriai, kad įkaitusioje troboje galėjai įžvelgti jos kvėpavimo dūmą. Apsvaigusi nuo tikrovės slogios, ji rinkosi daiktus į patį mažiausią maišelį. Tarėja žinojo, kad ji nebegalės grįžti atgal, nesvarbu, kas pasitaikys jos suktam kely. Plano reikia laikytis, kad ir kiek metų jau būtų praėję.
Jos rankose maišelis su kriaukšle duonos, papiruso lapu ir rašalo užtektinai. Kieme švito rytas, kojas glostė vėsi rasa, o odą sušiurpino vėjas rytys. Vis dar girdėjosi tolimi šūviai ir aimanos mirštančių žvėrių, o jos dešinėje bangavo prasikalusios daržovės kelių eilių. Kai už nugaros užsitrenkė jos ilgesio namai, ji sparčiai įžengė į tamsų mišką, kurio nepasiekė saulėtekio spinduliai. Ji jautė, kaip ją seka draugai - nerimas, baimė ir ryžtas. O virpančiuose delnuose tyliai gulėjo vieno sakinio papirusas...
Raukšlėtomis rankomis, bet lygiu veidu ji sėdėjo atokiame pavėsyje, pasirėmusi lazdą. Ją sunkiai galėtų pastebėti bet koks prašalaitis - tarsi chameleonas ji įsiliejusi į žalios gamtos prieglobstį, savo kūną puošė ilga ir žalia suknele iki žemės. Prie Havajų suknelės visai nederėjo skrybėlė, kurią ji mūvėjo. Tarsi šuns sudraskytą, suplėšyta seno šiaudo kepurė turėjo atstoti jai apsaugą saulės.
Takas vedė link jos, bet sėdėjo ji šonu. Tad, kol priėjau prie jos medituojančio kūno, galėjau stebėti jos keistas veido išraiškas ir nederančius tarpusavy rūbus. Sėdėjo užsimerkusi ji, jos burna nuolat judėjo - rodės, kad žiaumoja kokią tai kramtomą gumą, o kairė koja mušė į negirdimo kūrinio taktą. Jei ne nuolat judantis žandikaulis ir iš pro suplyšusių batų kyšantys judantys pirštai, būtum galėjęs sakyti, kad šiame pamirštame gamtos prieglobsty ji save mumifikavo, o aš laimėjau šios dienos prizą.
Tik aš ir ji visame džiunglių masyve. Medžiai, krūmai ir kitokie augalai, takas, kurio šonuose - seniai mirusios reklamos, garsiai rėkiančios, koks pigus motelis už vieno kilometro. Ten, kur ji sėdėjo, tiesą sakant, pastebėjau ne vieną šūsnį reklamų skelbimų. Kai kurių įskaityti nebegalėjai - dešimtmetį neaktualios, o kitose dar galėjai įžiūrėti, kad Coca-Cola remiamas restoranas kviečia geriausio maisto visam rajone. Reklamų stendai davė nebylų ženklą, kad dabar žengsi žingsnį į neatrastą vietovę, kurios sargyboje - raukšlėtų rankų moteris, užsimerkusi ir medituojanti.
Kai fotoaparatas spragtelėjo, įamžindams tos moters portretą, jos kūnas pakirdo iš kokio tai transo. Dangaus pilko mėlynumo akys prasimerkė ir, nustojusi žiaumoti bei judėti pagal miško muzikos ritmą, ji įsistebeilijo į mano, paklydėlės, kūną. Pajutau, kaip nerami tyla, tarsi vėlė praskrido pro šoną, o medžiuose švilpavę gyvūnai nuščiuvo nuo netikėto svečio. Net vėjas, rodos, neužbaigęs darbo, pritūpė ant tolimiausios šakos medžio. Mano oda nuėjo pagaugais, o širdis nusprendė pailsėti ir nebepumpuoti man svarbiausio kūno skysčio - kraujo į smegenis ir organus kūno.
Negalėjau judėti nei į priekį ar atgal bėgti. Sustingusios, tarsi mėšlungio sutrauktos kojos, manęs nenešė nei link džiunglių, nei atgal - į saugią vietą. Jutau, kaip ji akimis skanavo mano aurą, kaip mintimis lietė manąsias, be pasigailėjimo sunkė iš manęs mano nebylią gyvenimo istoriją. Ir tada nuskambėjo pirmieji išgirsti svetimo žmogaus žodžiai mano penkių valandų kelionėje. 'Prieik arčiau ir tau papasakosiu istoriją apie kaimo, į kurį žengi, netikėtą likimą'.
Šiuos žodžius ji tarė nekrutindama lūpų. Rodėsi, kad ji šį sakinį įsodino į mano minčių srautą savo raukšlėtomis rankomis - švelniai, bet greitai. Nepastebėjau net - paveikta neįtikėtino potyrio, save atradau prisėdusią ant šalimais jos kojų akmens gulinčio. Paėmė ji mane už minčių rankos ir vedė per tikrą gyvenimą, nutikusį jos šeimai....
Išminties kaimu Ji savo namus, prie kurių slenksčio mes sėdėjome abi, vadino. Kas davė tokį vardą, deja, jos atmintis nebesiekė atminti. Bet savo galvoj ji talpina visą istoriją nuo tada, kaip jos prosenelė įžengė į šią vietovę dar prieš 112 metų. 'Prosenelės vardas', - ji tarė su akyse kylančia blizgančia ūkana, - 'buvo neįprastas ir šventas ten, iš kur ji kilo - Tarėja ją žmonės vadino'.
Tarėja, įžengusi į šias apylinkes, nieko su savim neturėjo. Tik į jos žemę šluojantį sijono kraštą bei abi rankas buvo trys maži vaikai įsikibę, kurių vardai skambėjo nerealiai man, XXI a. merginai. Budrusis - vyriausias berniukas, tuo laiku jau buvo užpūtęs penktą žvakutę. Vidurinioji - mergaitė - Tikrovė vardu save vadino. Mažiausias pyplys, kuris ką tik savo pėdom savarankiškai pradėjo grubius akmenis po kojom jausti, buvo šaukiamas kaip Suvokimas.
Kol mano mintys purkštavo nuo labiau į pasaką nei realybę primenančio gyvenimo, moteris rimtu veidu, į tolį žvelgiančiomis pilkai mėlynomis akimis stebėjo siūbuojančius medžius ir be pertrūkio dėliojo pranykusio gyenimo mozaiką man prieš veidą.
***
Tarėja buvo darbšti moteris. Tokia, kurią kiekvienas dvarininkas būtų su mielu noru priėmęs į šeimą. Mokėti daugiau gal būtų nesisiūlęs, bet ir su rimbu per nugarą kažin ar būtų pliekęs. Šioje džiunglių vietovėje ji atsidūrė neplanuotai. Taip, kaip neplanuotai atėjo į šį gyvenimą jos trys palydovai. Bėgo ji ne nuo pikto kaimyno ar vyro, kuris neplovė indų. Bėgo net ir ne nuo darbo, kurį dirbo, nes taip tėvai liepė. Bėgo ji nuo minčių vis persekiojančių, kad padarė dar ne viską, ko atėjo į šį gyvenimą, kad mazgodama svetimus rūbus ir ruošdama ponams farširuotą žuvį ji taip ir nesupras, dėl kokio reikalo ji išlindo iš motino įsčių.
Tarėja dažnai sulaukdavo patyčių aplinkinių dėl savo vardo ir romaus būdo. Kol kiti vertė kalnus ir dėliojo varneles prie išsikeltų tikslų ant papiruso lapo, ji tuo metu merkė rankas į moliną žemę, niekam neprieštaravo ir krūpčiojo nuo kiekvieno griežtesnio žodžio, nemalonaus komplimento ar fizinio mosto. Kol ji tokia keista buvo - kitokia nei visas kaimas, kur ji augo - jai buvo tik trys keliai galimi, kai bus laikas iš tėvų namų išsikelti. Išeiti iš gimtojo kaimo ir klajoti vienai po pasaulį, kad atrastų vietą, kur ji jaustųsi kaip ten priklausanti. Susirasti ginklą, kad galėtų valdyti kitų mintis ir kūnus. Nieko nedaryti ir leistis būti sugraužtai savo pačios nesibaigiančiam minčių srautui ir vidiniam varikliui, kuris kurstė jos vidinę ugnį. Kol pjaudavo ką tik pagautai žuviai galvą, jos žvynus skusdavo ir valydavo nuo vidaus organų, ji dėliodavosi savo galvoje planą, ką darys rytoj ar po metų.
Priimtiniausiai skambėjo jai pirmasis gyvenimo variantas. Išeiti klajoti po pasaulį ir suvokti, kodėl neša tokį keistą vardą, kurio kilmės nei jos mama nei tėtis nežino. Žinojo, kad gali sutikti žmonių klajoklių, kurie jos vidinę ugnį, sumišusią su romumu priims kaip didžiausią turtą tuometinių vidinių ir išorinių karų tarpe. Planavo datą, kada susikraus visą mantą, pasiims mažiausią maišelį, į kurį įsidės būtiniausią - papiruso lapą ir rašalo užtektiną dozę. Mąstė ji, kaip rašysis mintis ir planus tų, kurie kelyje jos pasitaikys.
Tačiau, kai tik ateidavo data planuota, jos pasaulyje apsiversdavo viskas aukštyn kojom. Per kone penkerius metus tais iškilmingais rytais ji patirdavo visko. Užliejusi liūtis juos užrakino namų viduje kone keliems mėnesiams; parklupdė ją liga prie patalo. Buvo ir taip, kad pasimirus senajam dvaro šeimininkui, kuriam ji dirbdavo, jos namų šeimininkės paslaugas perpirko įpėdinis. Sakysit, kokios čia bėdos! Bet jos širdyje kunkuliuojantis geismas išeiti į platųjį pasaulį pykdavosi su atsakomybėmis, kurias pati sau nusibrėždavo. Negi paliksi be darbininkės naują, jauną tokio didelio dvaro šeimininką? Paslėpusi po namų asla papirusus ir juose nupaišytą gyvenimo planą, ji atsiraitodavo rankogalius ir išeidavo atlikti tai, ką jos manymu, ji privalėdavo...
***
Eilinį rytą ją prabudino rytiniai žadintuvo garsai, kuriuos išgiedojo miško paukščiai. Net kai gulėjo pusėtinai minkštoje lovoje, ji jautė maudimą ten, kur jungėsi nugara ir strėnos. Vakar visą dieną ji kasė ir ir vertė, pureno žemę naujam derliui, kuris vasaros gale jau galės išmaitinti visą dvarą. Aidėjo tolumoje šūviai vyrų, išėjusių nakties glūdumoje šaudyti laukinių žvėrių. Dar net vasarai neatėjus, visi galvojo apie būsiančią žiemą ir kaip pripildyti rūsius mėsos, žuvies ir daržovių įvairių.
Dar gulėdama lovoje, numanydama, kad jau 5 ryto, ji apžiūrinėjo savo suskirdusius delnus, amžiams įjuodusius nagus nuo žemės ir saulės plėmais nubučiuotas rankas. Kaip kiekvieną ankstų rytą, dar gukėdama lovoje, ji mintyse praukdavo savo plano vaizdą ir kai jis pranykdavo tamsiuose kambario kampuose, ji pakirsdvo iš išgulėto guolio.
Tik šį rytą ji ne darbo rūbą dėjosi, o rinkosi šventiškesnę suknelę, kurią saugojo šiai ypatingai progai. Jos širdis kilnojo krūtinę, kad per naktinės pižamos medžiagą galėji matyti, kaip kilnojasi tas organas, o jos skruostus mušė raudonis, kai drebėdamos kojos bandė žingsnius per šaltą aslą žengti. Kai rengėsi baltą rūbą, ji alsavo taip stipriai, kad įkaitusioje troboje galėjai įžvelgti jos kvėpavimo dūmą. Apsvaigusi nuo tikrovės slogios, ji rinkosi daiktus į patį mažiausią maišelį. Tarėja žinojo, kad ji nebegalės grįžti atgal, nesvarbu, kas pasitaikys jos suktam kely. Plano reikia laikytis, kad ir kiek metų jau būtų praėję.
Jos rankose maišelis su kriaukšle duonos, papiruso lapu ir rašalo užtektinai. Kieme švito rytas, kojas glostė vėsi rasa, o odą sušiurpino vėjas rytys. Vis dar girdėjosi tolimi šūviai ir aimanos mirštančių žvėrių, o jos dešinėje bangavo prasikalusios daržovės kelių eilių. Kai už nugaros užsitrenkė jos ilgesio namai, ji sparčiai įžengė į tamsų mišką, kurio nepasiekė saulėtekio spinduliai. Ji jautė, kaip ją seka draugai - nerimas, baimė ir ryžtas. O virpančiuose delnuose tyliai gulėjo vieno sakinio papirusas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą