Garstyčių spalvos kambario klinika

.--.

Skubėdama ji krovėsi paskutinius daiktus į nunešiotą kelių sezonų rankinę. 

Jis stebėjo ją sėdėdamas ant ką tik paklotos lovos krašto ir lėtai segėsi jau nenaujų, kažkada buvusių baltų, marškinių rankoves. Jos kaktą vagojo horizontalios linijos, jose slėpėsi prakaito lašeliai. Kol dešine ranka ji pildė savo kelioninį krepšį, nervingai kaire ranka vis prabudindavo per greitai užmiegantį telefono ekraną. Kol braukdavo per jį pirštu, ji jusdavo skilusio plastiko nelygumus nykščio oda.

Jau buvo vėlu. Per vėlu. O juk ji visada atvykdavo laiku. Kol jos žemo kulno batais apautos kojos nerimastingai mindžiojo duonos trupiniais nusėtą kilimą, jos burna murmėjo daiktų sąrašą, kuriuos galimai galėjo ir pamiršti. Bet gi visada galima sugrįžti. Į pradžią. Ir namus. 

Jų vieno kambario butas buvo toks menkas ir mažas, kad ore galėjai justi emocinę - nepačiuopamą, ir fizinę - užuodžiamą - baimę ir nerimą. Nors ką tik po dušo, kai nuo karšto garo net miegamojo langai nespėjo pragiedrėti, bet tiek moteris, tiek vyras juto bėgantį prakaitą savomis nugaromis. Sustojusi tarpdury tarp miegamojo, vos talpinančio dvigulę lovą ir kitos - antros ir paskutinės erdvės - virtuvės - ji paskutinį kartą apžvelgė kambario kampus. Išskyrus gražiai paklotą lovą, ant kurios nerimo pakumpusia nugara sėdėjo jos vyras, visas kambarys buvo apverstas aukštyn kojom. Netvarkingumo įspūdį didino erdvės menkumas, žemos lubos ir langus dengiančios sunkaus audinio užuolaidos. 

Kilimas buvo nusėtas maisto trupiniais ir likučiais, tarp kurių mėtėsi neplautų drabužių krūvos. Už užuolaidų, ant palangių slėpėsi knygų ir dešimties metų senumo užrašų, sąsiuvinių ir niekam nebereikalingų maisto prekių čekių krūvos. Skylėtus langus dengė plastikinių maišelių dvigubas sluoksnis, o juos tvirtino kryžiumi klijuota pilka, plati, lipni juosta. Kad tik vėjas kiauriai neprakoštų. Lubų ir sienų pakampius puošė įsisenėjęs pelėsis, o nuo iš vonios vis dar sklindančio ką tik naudoto karšto dušo bei temperatūrų skirtumo tarp kambario ir lauko, visas keturias sienas buvo nusėdę smulkūs drėgmės lašeliai. Ir nesvarbu - buvo vasara ar drėgna žiema, vėjas ar kaitra, bet jis ir ji, glostydami mažo buto sienas, galėjo jausti delnais tekančio vandens srovę.

Keista. Nors kambarys atrodė tarsi po II-ojo pasaulinio karo, bet antroji buto erdvė - virtuvė - stebino neįtikėtina švara. Ten, kur tilpo vos keturios spintelės, stalas dviem žmonėms, viryklė dviejų skylių bei šaldytuvas, vos siekiantis jos klubų linkus, negalėjai įžvelgti nė vienos dulkelės ar neplauto indo. Iš prosenelės paveldėta virutvės indauja švytėjo nuo metų metais šveičiamo paviršiaus. Išblukusi spalva suteikė virtuvei jaukaus autentiškumo. Gal dėl to, kad jie abu mėgdavo gaminti, ko pasekoje įšildavo virtuvės sienos, bet čia niekada nebūtum jautęs rasos lašų ant sienų paviršiaus. 

Ji atsidusdama nusikabino ilgą paltą, kvėpavusį ant virtuvės durų. Trūko jame vienos sagos - apatinės. Ji žinojo, bet nespėjo. Paskutinį rūbo sluoksnį dėjosi ir jis. Paėmęs į abi rankas po krepšį, jis ją praleido pro atviras laukujas duris. Pražengęs slenkstį, išgirdo, kaip už nugaros trenkėsi skersvėjo genamos jų paliekamų namų durys. Iš trečio karto tik pavyko pataikyti į spyną rakta. Rankose drebėjo mobilusis ir raktų pakabukai. 

Nužengę tris laiptus, jie pasiekė apniukusio dangaus kiemą. Jie ranka galėjo pasiekti jų plėvele apšildytų langų rėmus. Jau neberakinamo, mėlyno automobilio durys girgždėjo nuo žmogaus rankų, kai jas atidarė. Lipdamas į vairuotojo vietą, vyras numetė krepšius ant galinės, medžiaga aptrauktos, sėdynęs. Akies krašteliu jis dar vyriškai pastebėjo, kaip nenuoramos rūdys graužė jo WV Golf kairį sparną, o priekinė padanga verkė būdama pustuštė. 

Lauke tvyrojo drėgmė. Tam, kad sušiltų prie +15-os, moteris trynė ranką į ranką, šildė savo karštu, bet trūkčiojančiu oru. Kiekvieną kartą, kai jis sukdavo užvedimo raktelį, jų akys susitikdavo su kasdieniu klausimu: 'Užsives šįkart, ar ne?'. Nors įprastai jiems širdies nebūtų skaudėję dėl nepavykusio užvedimo, bet šiuokart jiems labai reikėjo, kad 20-ies metų automobilis juos nuvežtų ten, kur jiems rūpėjo. 

Visą 20 minučių kelio, kol jie važiavo per tylų miestą, jie nepratarė nė žodžio. Tik kai sustabdydavo automobilį prie raudonos šviesos, jis pažvelgdavo į ją gerumo pilnomis akimis ir bandydavo kviesti atsisukti ją mintimis. Tačiau ji tik beprasmiu, nieko nematančiu žvilgsniu stebėjo tuščias sankryžas už automobilio priekinio lango. Ji rąžė rankas, sušalusias nuo nerimo ir lauko oro, o sustingę pirštai mėlynavo, užspausti jos pačios rankų. Ji nematė ir nejuto [ko anksčiau nebuvo], kad jis šaukiasi jos dėmesio ir akių. Bijojo jis, kad ištaręs garsiai kokį žodį, pravirdkys ją be noro. 

Kai pasiekė jie kelionės tikslą, net užgesusio variklio ūžesys jų neišgynė iš priemonės transporto. Paskutinę maldą abu jie sukalbėjo tyliai, asmeniškai kiekvienas. Išlipę jie be pokalbių įsikabino vienas kitam į ranką. Ir kaip jam tada širdis suspurdo, kai atsisuko ji veidu į akis jam ir tyliai pasakė: 'Myliu aš tave'. 

Jie įžengė į pastatą, ant kurio durų užrašas skelbė, kad renkasi čia žmonės praradę ar dar turintys viltį susilaukti pirmo ar antro vaiko. Kvėpavo sienos pastato šito norais ir maldom žmonių - turtingų ir paprastų, jaunesnių ir vyresnių. Čia mezgėsi neramūs pokalbiai tarp gydytojų ir pacientų, o lemčiai lėmus - ir gyvybės naujos.

Įėję į žaliai dažytą laukiamąjį kambariuką, jie kukliai pasidėjo nunešiotus paltus ant nuvargusių kelių, prisėdo ant odinių fotelių prie akvariumo žuvyčių. Už kelių metrų ant patogios kėdės sėdėjo raudonų lūpų asistentė, kuri pakvietus juos prisėsti, nukaukšėjo aukštakulniais į virtuvę, kuri dydžiu pralenkė ką tik prisėdusių žmonių visą butą. Kai ant pasidabruoto padėklo raudonų lūpų moteris jiems atnešė kvapnios arbatos porceliano puodukuose, jiems nieko kito nebeliko - tik priimti brangią arbatą ir įsivaizduoti, kad jiem atsirado noras gerti ar užkąsti. Iš indų sidabro ir porceliano.

Buvo gana ankstyvas rytas - jie vieni toje privačioje klinikoje laukė lemties pašaukimo. Kol moteris nykiai žiūrėjo į besiteliuskuojantį arbatos vandenį, vyras bergždžiai bandė save nuraminti besižvalgydamas į ant sienų kabančius paveikslus žmonių portretų, susilaukusių atžalų dėka šios vietos. Prasmės ieškojimas maišėsi su negyvo žvilgsnio įstrigimu tarp dviejų paveikslų rėmų. Spengiančioj tyloj jie tik girdėjo kvėpavimą kūno savo bei garsą krebždančio brangaus tušinuko tos moters už aukšto, masyvaus riešutmedžio stalo.

Praslinkus tik penkioms minutėms, kas atrodė amžinybė laukiantiesiems žaliajame kambariuky, juos pašaukė pavarde gydytojas šios klinikos. Sunkiai pakilę nuo minkštos odos, jie nuleidę akis, lėtai -žengė į garstyčų spalvos gydytojo oazę. Vyras, sekdamas moteriai iš paskos, spėjo pamatyti, kaip asistentė, ryškindama mažam veidrodėly lūpas, pagavusi paciento žvilgsnį, vyptelėjo keistu šypsniu. Ar taip ji tikėjosi įžiebti viltį? 

Dvi kėdės, beveik kaip iš serialų, jų laukė prisėsti ir klausyti, ką žmogus - galva šios klinikos - turi sukaupęs jiem pasakyti. Kol gydytojo burna lėtai žiopčiojo, o akys judėjo nuo moters prie vyro, jo rankos beprasmiai gulėjo ant ąžuolo stalo. Bet pacientai iš 10 minučių monologo išgirdo tik svarbiausius žodžius, kurie sustingdė jų vis dar šiltas širdis. 

Tiek moteriai, tiek vyrui, prieš akis praskriejo visas filmas, kaip pradėjo kartu savo kelionę gal prieš kokį dešimtmetį ilgą. Kaip kaupė finansus, pardavė butą iš mašiną, nebėjo į restoaraną bei nepirko naujų drabužių. Tik tam, kad į pasaulį galėtų pakviesti dar vieną jų kūno dalį. Kiap vakarais jie kalbėdavo apie gausią šeimą, tokiu būdu šildydavosi kūną, kai eilinę žiemą jie nebeturėjo kuo šildyti butą. Prabėgo prisiminimai ir kiekvieno ryto tylios viltys, kai gerdavo karštą kavą su vakarykščiu pienu. 

Kol vyras už ąžuolinio stalo sekė jiems nežinomų terminų pasaką be galo, moteris ir vyras matė, kaip jų akyse garstyčių spalvos sienos susilieja su pilku dangum už lango. Moteris pajuto, kaip jos rankos siekia jos vyrškoji pusė, bet dabar ji nieko nenorėjo - tik pabūti pilkoj masėj šito - prieš akis ką tik iškilusio - vaizdo. Jos lūpomis bėgiojo jausminis elektrošokas, o akyse žvilgėjo tuoj krisiančios ašaros. Jos vyras, sėdintis iš kairės, dar bandė ko tai klausti vyro už ąžuolinio stalo, bet ties kiekvienu bandymu ištarti žodį, jo balsas palikdavo jo stygas ir, išskriejęs į artimiausią mišką, materializuodavosi kaip keiksmažodžių, kurių jis sau neleido jau tūkstantį metų, tirada beprasmė. 

Išėjo jie nutolę vienas nuo kito. Užsidarė savojoje esmėj, jie nematė nieko kito, tik ašarų vandeny paskendusias kojas, žengiančias iš žaliojo kambariuko. Kai įkvėpė jie pilko oro, jau už sienų klinikos vaisingumo, ji nusišluostė kišenėje rasta nosinaite savo akis ašarotas, paskutinį kartą nurijo kartėlę ir, nusvirusia galva, ji žengė į naują dieną. Jos šalimais ėjo vyras, kurio veidas buvo sukritęs, o pečiai nulinkę, bet akyse švytėjo meilė ir liūdėsys begalinis. Tomis akimis jis stebėjo moterį, šalia esamą ir prižadėjo sau mintyse, kad bus emocinis jos prieglobstis šiandien ar po dešimt metų... 

Rimuotos eilės

.--.

Pro debesis, pro rūką, lindo saulė rytinė. 

Siūbavo geltoni javai palei vėjo ritmą. 

Už kelių kilometrų, kur akim nebematyti, mėlynavo rugiagėlės, rasos nulaižytos. 

Pro tolimo miško medžių pavėsį, šešėlis krito ant likusių pėdų. 

Žvilgėjo šviesoj maži lašelyčiai. 

Tokioa tylą nusiaubė lauką, ka spengė ausyse kaip po sprogimo didžio. 

Tik šiureno sausuoliai, skleisdami garsą, lyg šnabždėtųsi kas tai... 

Visą naktį žaibavo ir draskės griaustinis.

Grėsmingą tango šoko lietus ir vėjas, o jų prakaitą gaivino užgožtas mėnulis. 

Juoda naktis viską spalvino tamsiai, bet atidžiai įžiūrėjęs galėjai matyti - geltoną, žalią, mėlyną, raudoną. 

Dar prieš saulei kylant prieš septintą ryto, dangus apniukęs kaip niekad jau buvo. 

Jo pilki raštai vis dar verkė po truput ir rodės, kad niekad, niekad saulės neprašvis mūsuos. 

Minkšti kamuoliniai sunkūs debesys temdė rytą, nudažytą geltonai. 

Tik siūbavo siūbavo toli javai visą naktį, o už jų puošniai lingavo rugiagėlės dangaus mėlynumo.

Kontraktas su banguojančia jūra

.--.

Jos veidą puošė maskarado kaukė. Žieduoti pirštai slydo laiptų turėklais, o pačius laiptus šluostė ilgas suknios šleifas. Jos ausyse blizgėjo deimantai prabangūs, o iš paskos sekė pora apsauginių. Juodas šilkas glotniai glostė jos kūną. Per nėrinius matėsi jos liemuo liaunas ir jos oda balta, o akys švietė mėlyną fluorescencinę šviesą.

Kiekvienas jos žvilgsnis nulydimas buvo malonaus aromato. Tokio, kur glosto gomurį ir nosį, kur primena samanotas pievas, kuriose medžiai įsišakniję amžiams. Tokio, nuo kurio sapnuojasi vynuogių laukai ir mindžiojamų vaisių stiprus kvapas. Jos lūpas nuklojęs lūpdažis atspalvio figų. 

Jos rankų pirštų grožis - įrėmintas auksu, o nagų plokštelės padengtos juodo aksomo laku buvo. Kiekvieno tamsaus ir godaus pastato aukšto posūkyje ji stebėdavo savo vyrus per petį. Jie laikėsi atstumo. Ne kostiumais jie buvo pasipuošę, bet odinėmis striukėmis ir kietos medžiagos kelnėmis - tarsi ką tik nuo motociklo nulipę po lenktynių trasos. Jų klubus dengė juostos, kuriose nežinomi ginklai pasislėpę gulėjo. Jie tvirtai kaustytais kalnų batais lietė laiptų paviršių, o rankos tvirtai sudėtos dengė jų pilvų apačią. Apsauginės liemenės didino jų tvirtumo įspūdį, o puošnumo jiems teikė laikrodžiai, išrinkti moters prieky siūbuojančios klubais. Nors keista buvo, bet nuo saulės akinių jie neturėjo. Graudu, gi būtų, jei nakties tamsumo koridoriuose jie bandytų savo akis slėpti. Nuo jų ausų link liemens rangėsi pasiklausymo įranga, kuria jie bendravo su kiekvieno aukšto vyrų armija. 

Moteris leidosi iš devinto aukšto. Paniškai bijodama liftų [apie ką niekam nesakė], ji rinkosi elegantiškai eiti seno betono laiptais. Jau iš aukštai ji galėjo girdėti, kaip jos vakarėlio žmonės atsiduoda muzikai ir kokteiliams, o jų kūnai begėdiškai liečiasi vienas prie kito. Kaip pridera, ji buvo paskutinioji, įėjusi į renginį. Kai prasidėjo linksmybės, ji dar tik tepė pirmąjį lūpdažio sluoksnį. Nebuvo nei kaukės ant skruostų, nei auskarų jos ausyse, tik šilko suknelė, dengianti kūną. 

Kai dviem rankomis dėjosi nėriniuoto atlaso kaukę, ją jau stebėjo už nugaros dviejų vyrų akys. Ne meilės objektai jai jie buvo - didžiausi draugai, gelbėję iš negandos liūnų. Gydė nuo arogancijos, išpaišiusios jos veidą ir nuo ašarų po nakties alkoholio jūroje. Jie neapkabindavo jos ir nieko nekalbėjo. Tik išklausydavo taip, kaip ji to norėjo. Kol susisukusi į suplėšytą chalatą ji linguodavo ant purvinos lovos kelius apkabinus, jie prie durų stovėdavo ir nieko neleisdavo. 

Neįleisdavo žmonių su taurėm vyno ir paguodos žodžiais beprasmiais, neleisdavo nieko, kas galėtų jai padėti, kaip įprasta galėtų atrodyti. Dienom, kai už lango šviesdavo, ji pakrikdavo iš lovos išgąsčio būsenoj. Užtraukdavo langus tamsiom užuolaidom, kad galėtų mėgautis juoda naktim dar vieną parą. O tie vyrai stovėdavo prie blogo ir gero - kai ji verkdavo ar klykdavo, šypsodavos ar peikdavo. Ji trankė jų kūnus kumščiais, o jie stovėdavo vietoje, tarsi Stonehenge'o statulos. Kai ji klausdavo jų akių, kas čia per velnias, jų veidų nekeisdavo jokios grimasos. Tik akyse galėjai lengvai išskaityti, kad jų mintys sakydavo kažką į 'moterie, niekas iš išorės tau nepagelbės. Taikstykis su savo kūnu ir emocijų liūnu'. 

Kai praėjo juodumos metas, o langus atvėrė pačios jos rankos, tiedu vyrai vis dar stovėjo ten pat, kur ir stovėjo mėnesius. Atšvęsti pergalę prieš savo vidinę jūrą, ji nusprendė sušaukti tamsą paskutinį kartą. Tamsiausiam to pastato rūsy ji suprojektavo šokių aikšelę, vyrai išklojo veidrodžiais sienas, išdažė grindis spalvomis varno sparno, juodu aksomu išmušė lubas aukšto rūsio. Vakarėlio temą ji parinko, kaip nekeista - 'Tamsybės ir juodos mintys'. 

Kai ji jau atsidūrė minusiniame aukšte didelio pastato, ji stebėjo, kaip vakarėlio žmonės slįsta į palaimą, kad gali iškelti į paviršių savo ilgai laikytą įtūžį ir pyktį. Veidrodžiuos jie matė perkreiptus veidus - tokius, kurių nenorėjo pripažinti. Akis į akį jie pasisveikino su savaisiais demonais, paspaudė ranką ir sudarė kontraktą. 

Ir kai vakarėlio šeimininkė įžengė į tamsią areną, muzika nenutilo ir dalyviai nenuščiūvo. Tačiau įvyko kai kas kito, kas sudrumstė triukšmą. Atėjo aiškus suvokimas, kad neįprasto būta pasišokimo. Stikluose viskis buvo obuolių sultys, o tamsios muzikos žodžiai apie stiprybę, o ne mirtį šnekėjo. Kontraktą visi ne su demonu pasirašė, o su pačiais savimi ir banguojančia emocijų jūra. Susitaikė su realybe savo kūno ir proto - nebus vien tik linksma, o gyvenimas bus geras. Ateis ir juodos dienos, kaip rūsys, kur jie šoko, ateis ir naujienos, kur ne juoktis norėsis. Ir moters grakštus įėjimas paskelbė taiką ir draugystę su pakrikusiu protu, besikeičiančiom emocijom ir ašarų sūrymu, riedančiu per skruostą. Nes tik pripažinę, kas esą [ir bevaliai ir stiprūs], pamatę veidrodžiuose tikrąją savają [besikeičiančią] esmę, esantys draugystėje su savo geriausiu ir blogiausiu, jie tvirtai gali dieną sutikti - ramūs -  kad ir kokia audra r saulėtas karštis užkluptų. 

Svetimas langas

.--.

Prie vieno vienintelio lango jis sėdėjo, skaičiavo žvangančius pirštinėtose rankose. Negarsiai skambėjo pinigai - tik keletas likusių iš po menko pirkinio. Pažvelgęs per petį rado duonos kriaukšlę -susiraukšlėjusią - ir vakarykščio pieno litrą. Pro atvirą langą jis kvėpavo grynu oru ir matė, kaip kitoj gatvės pusėj ant stogo žmonės gėrė arbatą ir kavą, susisukę į vilnos pledą. 

Ausis jo slėpė kepurė megzta, kurią gavo dovanų iš močiutės rankų prieš dešimt metų. Močiutė ne jo būta. Saviškę palaidojęs dar prieš keturiasdešimt metų. Tada, kai jo galvoje dar siautė vėjai apie gražią ateitį, kurią išbūrė būrėja. Dabar kąsdamas sausą duoną, jis ją nurydavo su gėrimu kartėlio. Bet neverkdavo jis prie to lango, tik atidžiai stebėdavo, kaip svetimus langus blizgina darbuotojai iš įmonės vardu 'Visos valymo paslaugos'.

Rytais jis prabunda su nušalusia nosimi, nes be saulės spindulio, šviečiančio pro vienintelį langą, šilumos daugiau jis negavo. Todėl dieną ir vasarą, naktį ir žiemą jis jausdavosi įšalęs tarsi betoninės namo sienos. Kūna bandydavo prausti verdančiu vandeniu, o širdį apšviesdavo degančios žvakės. Palinkęs prie liepsnų geltonų, delnuose paslėpęs veido smakrą, stebėdavo, kaip keičiasi žvakių liežuvių formos, kaip mirguliuoja aplink oras nuo aukštos temperatūros. 

Regėjimas jo buvo geras. Todėl jam nereikėjo žiūronų stebėti pro langus. Ne, ne nuogas moteris jis matė ar besimylinčias poras. Jam didesnį geidulį keldavo vaizdai, kur apkabinimai ir meilė žaidė, kur ant stalų sūrio ir daržovių puotą kūrė moterys namų tų ar svetimų, kur šunys prausdavo katinus juodus, o ką tik gimę kūdikiai žįsdavo motinos krūtį. 

Geriausias laikas langų stebėjimui - ankstyvas rytas ir rimstantis vakaras. Kai šeimynos skuba arba atsipalaiduoja, pykstasi ar apsikabinimais mylisi. Kai vaišinasi blynais rytiniais, o vakare įsijungia vaikišką filmą. Jo akyse dažnai galėjai matyti svetimo buto įkaitintą židinį. Rodos, nepaaiškinama buvo, kaip tokių tolimų kaimynų židinių atspindys šviesdavo jo veide. 

Nors būdavo gerų dienų jam stebėjimui, kaip tyčia, bet kartais jam verkti norėjosi dėl lango bjaurybių. Kai pro jo pirštinių nublizgintą stiklą skverbdavosi rūkas šalto ryto, jis matydavo, kaip dūžta kaimynų stiklas, o ant grindų į šipulius byra prabangūs virtuvės servizai. Kaip moters SPA procedūrų numylėtas veidas sunyksta nuo sūrimo, byrančio per skruostą. Kaip vyro šukuosena, daryta už porą šimtų eurų, draikosi į šonus negražiai, nestilingai tuo metu, kai iš pykčio krato galvą į pusę dar kitą. Matęs jis ir tokių, kaip dviratukas, pirktas iš prabangiausių prekių rajono, bandė įgauti sparnus lėktuvo, bet iš 20-o aukšto taip ir nepakilęs, jis tėškėsi smarkiai. Bendro kiemo prižiūrėtojas vyras per penkiaminutę sušlavė viską, kas iš to beliko. 

Taip kiekvieną dieną jis pasisemdavo istorijų bagažą savo naktinėms klejonėms po užmiršta sapną. Kambary, kuriam nieko nebuvo - tik kartono kelios dėžės ir žvakės iš praeitų Kalėdų, jis miegodavo susisukęs į suplyšusį pledą. Kažkada galėjai sakyti, kad čia miegmaišis buvo stovyklautojų berniukų iš vasaros prie jūros. Tada, kai jis rado išmestą dar naują, nesuplyšusį, kvepiantį maišą miego, suprato, kad gali bent trumpam pasijusti miegantis ant samanų gulto vidury miško, kur šalia tėvai miega prabangiam namely ant ratų, o rytą šildo ne tik saulė, bet ir pusryčiai, iškepti ne ant laužo, o iš vietinio restorano*****+ už šimto metrų. 

Bet praėjus kone dešimčiai metų, nebeliko nei samanų kvapo nei užtrauktuko paauksuoto. Viskas, kas liko, prabangi vilna, kuri kyšojo iš skylėto apvalkalo. Galėjo džaugtis jis bent tuo, kad [suprato] - gyvena šiuolaikinio minimalizmo apsuptame kabake.