Už užuolaidų

.--.

Kol pasiekė tikslą, prasilenkė jis pro tūkstantį klūpančių, prašančių vieno ar dviejų skatikų. Nužvelgdavo juos nuo kojų iki rankų, nuo akių ir jų drabužių. Neradęs nieko, ko gailėtis, o tik pašaipą nykią dėl praeivių nepatiklumo, jis net nebandė apmokėti jų kasdienės duonos cigarečių.

Jo rankų pirštai šalo ankstyvo ryto šiauriniame vėjyje. Aplink galvą galėjai matyti aureolę dūmo, išpūsto pro nosį. Kas penktą žingsnį palinkdavo galva link sušalusių rankų, ir iš plaučių jis į delnus paleisdavo karštą orą. Jo akis dengė plačiakraštė skrybėlė, kelius - juodas tankios vilnos paltas, o batai - tartum pakaustyti - skambėjo per tuščią ilgą miesto gatvę. Jis skubėjo - galėjai stebėti, kaip į jo klubus ritmingai daužosi portfelis nutrintos senos odos. Buvo šaltas rudens rytas. Toks, kai dieną saulė kaitiną kaktą, o iš ryto pasitinka stingdanti žiema.

Iš tolo jis pamatė seną dvarą. Galėjo užuosti jo Viduramžių dvasią. Priėjęs prie nebeužsidarančių vartų, jis stebėjo nugeltonavusią, piktžolėmis pievą apaugusią, kuri nematė darbininkų rankų dešimtmetį ne vieną. Benamiai ir neklaužados vaikai dienomis ir naktimis slėpdavosi šio kiemo užuovėjoje. Sienos kalbėjo nešvankias istorijas jaunųjų artistų nutepliotais piešiniais. Kur žemę saugojo dvaro stogas, jis matė nugulėtus čiužinius, kuriuos benamiai susirinko iš dvaro kaimynų. Seno maisto likučiai - daugiausiai baltos duonos sumuštiniai ir keisti saldainiai - vietą rasdavo ant kartoninių dėžučių, kurios turėjo saugoti benamį nuo rudens šalnos, sklindančios iš po žemės gilios.

Toliau galėjai matyti daiktus, kurie atsitiktinai užklydo į kiemą dvaro. Subliuškęs kamuolys, kaip ir dviratukas mažas, bylojo, kad vaikai mėgo šitą piktžolių pievą ir seno dvaro prieglobstį be galimybės įeiti į vidų. Keramikos daili vonia, su nuskeltais kraštais anava guli viena. Matyt, ji čia dar nuo tada, kai statybininkai bandė dvarą atstatyti tokį, koks jis gimė prieš porą šimtų metų. Jos gilus ir nuo senumo jau aižytas dugnas buvo prieglobstis pievos gyviams ir šliužiams, kurie mėgo lietaus pabuvusį vandenį.

Išsilavinę praeiviai čia nekeldavo nei kojos. Apleistas kiemas ir byrančios sienos nuteikdavo nepalankiai tuos, kurie galėjo mėgautis šiltais namais, kuriuose ant virtuvės stalo pūpso krūva persikų ir mango, o vakarienę užbaigia raudono seno vyno taurė, sukama tarp pirštų, aukso žiedais padabintų. Neviliojo net jaunimo. Na, gal kartais, kai stiprių šukuosenų berniukai bandydavo suvilioti paklydusių minčių mergaites į siaubo istorijas, kurias slepia dvaro teritorija. Niekas nekėlė ten kojos, išskyrus benamius - didelius ir mažus, pievų vabalus ir užklydusius šunis.

Bet pastarąsias kelias dienas benamių nebeliko, nes teritorijoje prasidėjo keistas šurmulys. Nors kiemas liko kaip stovėjęs, bet iš ir į dvarą žmonės ėjo ir ėjo. Nešė daiktus, statybines medžiagas. Ir taip keista buvo, kad išorinės sienos taip ir liko plikos. Kai po ilgų dienų brazdesio viskas aprimo, pro sulūžusius vartus pradėjo žmonės rinktis. Nebuvo jie kailiais pasipuošę ar auksais pasidabinę, bet jų elegancija skleidė keistą malonumą. Vienas iš dvaro svečių šiandieną - šis vyras, vis dar stebintis dvarą iš už vartų medinių.

Jo žingsniai nuaidėjo, kol jis pasiekė trijų metrų aukščio duris dvaro. Barbenti nereikėjo. Jis sunkiai jas pravėręs, įkėlė pakaustytų batų koją į kvepiančią ir sušildytą erdvę. Ir iškart toks keistas jausmas jį aplankė. Nors durys ir langai užkalti, pro užuolaidas, skiriančias kambarius, sklido dienos šviesa. Erdvei šilumos teikė ne tik pakūrenti malkomis židiniai, bet ir blausios lempos palubėse, rožinės užuolaidos, nubučiuotos saulės šviesos. Kai įžengė, jį pasitiko džiazo muzika, kurią gyvai atliko moteris auksinio balso. Tik dar nežinojo, iš kur ta maloni daina sklido. Iš kambario į kambarį jis ėjo, stebėjo žmones ir erdves. Prie mažų apvalių medinių stalų moterys sėdėjo, kurių ilgas kojas trumpos suknios atidengusios buvo. Jų pėdas puošė aukštakulniai, o pro kraštelį sijono galėjai matyti kojinių nėrinius, prigludusius prie moterų šlaunų. Dvaro kambariuose rūkoma buvoma, tačiau, kad ir kaip keista būtų, ne cigarečių, o cinamono ir medžio kvapas erdvę apglėbęs buvo. Sumišęs su viskio ir kažkur kepamos duonos aromatu, maloniai svaigino ką tik įžengusį vyrą.

Ne tik moterys ir kvapas puošė dvaro vidų. Tamsesniuose pakampiuose, kur saulės spinduliai nesiekė, grupelės vyrų žaidė pokerį kortomis. Jų rankose blizgėjo tvirto stiklo taurės, kuriuose ledukai plūduriavo viskio ar konjako jūroje. Ten, iš kur muzika sklido, niekas nekalbėjo ir nežaidė, o tik užsimerkę klausėsi moters auksinio balso, vingiuojančios klubais ant priešakinės scenos, kur jai padėjo saksofonistai, gitaros meistrai ir būgnų vyrai. Jos kūną puošė ilga siaura suknelė, blizganti ryškių scenos lempų apsupty. Čia vyrai nešiojo padėklus užkandžių, paruoštų dvaro virtuvės, asistavo moterims ir spausdavo ranką naujai atėjusiems.

Ten, kur dienos šviesa bučiavo sienas, svečių vaikai žaidė Monopolius ir Uno. Jie nebuvo tamsiojo dvaro dalyviai. Jų kambaryje švietė dienos šviesa, pro langus matėsi žydintis sodas, kuriame skraidė spalvoti drugeliai, kuriuos gaudė laukiniai, bet draugiški šunys. Vaikai už rožinių užuolaidų slėpėsi nuo tamsios realybės suaugusių. Jų žaidimo kambariuose sienos paveikslais nukabinėtos, o ant stalo jie rasdavo, kaip ponai, uogų saujomis, šiltą pyragą ir organišką pieną iš vietinio kaimo. Juos prižiūrėjo 20 metų patirtį turinčios, bet prisižiūrėjusios moterys iš gerai įvertintos įmonės, susirenkančios procentą iš jų uždarbio menko. Bet moterys mėgavosi tais vaikais iš rožinės pasakos, nes buvo lengva įsijausti į realybę, kurioje nebuvo benamių ir gyvių už dvaro užuolaidų rožinės spalvos...

Už durų slaptų - Žaliosios ir Mėlynosios

.--.

Už durų slaptų - net dviejų - alsuoja sienos, šimtmečius mirkusios siaurų kanalų vandenyse. 

Žalios durys --

nuo svetimų akių slėpė aikštingos bajoraitės gyvenimą prieskoniuotą. Čili pipirais ir kariu paskanintos jos dienos kiūtojo už raudonų plytų sienų raižytų. Nekeldavo laukan kojos, kol prie durų neatplaukdavo auksu dabinta gondola, kurios minkštasoliuose brangiuose sėdėjo gretimo namo kunigaikštis, pasipuošęs šukuosena tamsių plaukų - netikrų. 

Kai tarnai jai tiesdavo pagalbos ranką, kad tik jos kurpaitės nepatirtų žydinčio vandens šoko, garbingasis kunigaikštis ramiai papsėdavo pypkę, išpūsdamas vyšnių skonio dūmą į žydrą dangų. Jo smilkstantis tabakas per laiką nudažė geltonai jo pirštų galus ir net kai nepapsėdavo, o tik kalbėdavo, iš jo kreivos burnos vis sklisdavo silpnas užsistovėjęs dūmelis. Kai bajoraitė pritūpdavo ant paminkštintos gondolos laktos, šią transporto priemonę sjudindavo iš ramybės būsenos jos svoris, augęs nuo vaikystės. Kai žydinčio vandens drėgmė kėsindavosi persiversti per gondolos kraštą, kunigaikščio veidą nušviesdavo išgąsčio grimasa, jo krumpliai pamėlynuodavo nuo jėgos, kuria jis įsikibdavo į prabangios gondolos kraštą. Kai valtis plokštaus dugno nusistovėdavo vietoje, gondolierius paimdavo ilgą irklą į ranką ir su pirmu mostu, griebdamas kanalo dugną, jis uždainuodavo meilės dainą, kuriai žodžius parašė jaunuolis, gyvenantis už mėlynųjų durų. 

Ir taip jų gondola, apipinta meilės ir pypkės dūmų pilkų, plaukydavo iš kanalo į kanalą. Pakeliui jie sutikdavo svetimšalių ir turistų keistų. Matė, kaip burkuodavo ką tik susižadėję ar pykdavosi ką tik išsiskyrę. Kunigaikštis ir bajoraitė tik tyliai stebėjo, kol pūtė dūmą ar siuvinėjo. Merginai kunigaikštis buvo gražiausias planetos vyras. Nematė ji jo geltonų pirštų ar pražilusių sruogų, nejuto smarvės burnos, kuriame sumišęs vakarykščio midaus, to pačio ryto silkės ar nuolatinio tabako kvapas. Bet jai akyse žibėdavo jo purpurinis apsiaustas, kerėjo jo gondolos tvirtumas ir talentinog gondolieriaus balsas. Ji buso įsitikinusi, kad meilės žodžiai, sklindantys iš gondolos galo skirti jai vienai ir kilo iš pačio kunigaikščio pagrindinio - širdies - organo. O kad ji žinotų! 

Kunigaikštis, tuo tarpu, pūsamas dar vieną dūmą vingiuotą, svarstė apie technologijas, pritaikomas jo gondolos greičiui padidinti. Skaičiavo trumpose mintyse jo santaupų likutį ir numatomą pelną vakar investuotų skatikų. Bajoraitė jam mažai rūpėjo. Kol aplinkiniai matė juos kartu, jam tekdavo mažiau kvaršinti balsą su atvykėliais nuobodžiais, išsisukdavo iš mamos priekaištų kasdieninių, kad nespėjo išsikraustyti iš tėvų namų, kol suėjo 5-oji dešimtis. Bajoraitė nebuvo jam graži, ištikro, tai jis net nepastebėjo, ar ji šviesių akių ar garbanotų plaukų. Juto ir matė jis tik vieną - kaip nuo jos kūno ir aprangos dydžio bei platumo jo tvirta gondola siūbuodavo bangose miesto upės pagrindinės. Stebėdamas mintinai žinomą kraštovaizdį, jis tik mesteldavo jai vieną kitą klausimą, kurie kartodavosi tie patys kiekvieną savaitę. Pagirdavo jos naują šukuoseną, šypseną žavią, rankas dailias, ir akis spinduliuojančias. Bet nematė  jis to, apie ką kalbėjo ir kuo žožiais žavėjosi. Tik trečiąja akimi juto, kaip bajoraitė nušvisdavo nuo jo itališkų komplimentų, jos skruostus nudažydavo raudonis, pramušdamas melynių dažus, užteptus dar iš pat ryto prie veidrodžio nevalyto. 

- bus dar -

> Tęsinys

Mėlynos durys --

Už durų mėlynų nebuvo dienos šviesos. Pro siaurią plyšį viršuje tik ankstyvo ryto saulės spinduliai laižydavo ant dulkėto tuščio stalo paliktą rankraštį vaikino. Tad, kai lakštingalos 4 ryto užgiedodavo skausmingą dainą, vienišas vaikinas pakirsdavo iš antro sapno. Drebėdamas nuo rytinės drėgmės, jis įsisiausdavo į suplyšusią rubašką ir sėsdavosi prie tikro medžio stalo, ant kėdės, verkiančios nuo judesio kiekvieno menkaverčio.

Tose vietose, kur vaikino rankos gulėdavo, stalo dažai seniai buvo nutrinti. Toje vietoje, kur jo nuogos pėdos lietė grindinį, jau galėjai matyti rūsyje kylančio vandens vaizdinį. Žinoma, nebuvo nei elektros nei interneto. Viskas, ką tuomet turėjo jis - tai tik rankraštis, pilnas jo keistų istorijų, ir rašiklis, kuriuo rašomos tos sapalionės. Sapalionės gal bus per grubus žodis apibūdinti jo kūrybai. Jis rašė tik dėl to, kad ką veikti neturėjo, o kad jo žodžių pagrindu gondolieriai dainas kūrė, jis neturėjo supratimo.

Keldavosi anksti ne tik dėl to, kad pripildyti dar vieną tuščią lapą, bet ir todėl, kad tuo pačiu metu už sienos jis pradėdavo girdėti gražiosios bajoraitės naktines dvejones. Intymaus ten nieko juk nebuvo, tik švelnūs išgąsčio šauksmai, sklindantys tamsių miškų, kuriuose pikti vilkai bandė bajoraitė privilioti į spąstus visai nežmogiškus. Kol gražiąją Žaliųjų durų bajoraitę kankindavo plėšrūnai bebaimiai, skarmalotasis vaikinas jos šūksnių pagrindu kurdavo istorijas - keistas neišpasakytai. Rankraštis nuolat pildomas sakiniais, garbinančiais merginos grožį, liauną liemenį ir balso toną. Aprašydavo jis josios pirštų grožį bei lankstumą, garbanotas sruogas, krentančias ant skruostų, putliai išsišovusių.

Jis matęs ją tik kartą, o gal du. Nepamena jis šito fakto, nes jo realybė įsisuko į netikėtai lėtą tango šokį su sapnais jo kasdieniais. Kai pildydavo jau kelintą baltą lapą, jis nesuvokdavo, ar istoriją pats išgyveno, ar matė pro durų tarpą ar tik susapnavo dar ankstyvą miego valandą. Bet širdyje jis buvo įsimylėjęs - tą tikrą ar netikrą moterį už sienos. Įsivaizdavo (o gal patyrė?), kaip jis bučiuoja josios delną - viršutninį - kaip jo atsako bučiniu karštu, nutvilkiančiu jo jauną dvasią. Tą kartą, kai jis matė ją pro Mėlynųjų durų plyšį, jis regėjo, kaip kurpaitėmis apmautą koją ji elegantiškai kėlė į gondolą. Matė, kaip kitame transporto gale sėdėjo kunigaikštis pagal spalvą. Stebėjo, kaip siūbado gondola nuo bajoraitės svorio ir kaip kunigaikščio mažos akys išsiplėsdavo iki spurgos dydžio, o rankos įsikibdavo į valties kraštą, kad net ilgi kaulėti pirštai nušvisdavo spalva mėlynių.

Kai gondola pasukdavo už kampo, jis tik galėjo įsivaizduoti, ką veikdavo galimai jauni turtingi ponai. Tarsi kaip aidas iki jo atplaukdavo jo meilės žodžiai iš gondolieriaus lūpų. Kai vaizdas akyse išnykdavo kaip kasdieninis sapnas, jis pasisukdavo blizgančiom akim į savo akerpėjusią gūžtą. Meilingai nužvelgdavo vienintelį puodą, puodelį ir lėkštę mažą, iš atminties perbraukdavo nematomus įrankius ant neregėtos virtuvės stalo. Nieko nematantis žvilgsnis paglostydavo kiekvieną kampą, o kai jo kūnas kresteldavo prie stalo medinio, jo veidą nušviesdavo šypsena stebuklinga. Nieko jis neturėjo šioje skylėje. Turėjo tik rankraštį, mėlyną rašiklį ir keistas istorijas, užgimsiančias kas rytą.

Jo šonkauliai šviesdavo skaisčiau nei rytinė saulė, o plaukai siekdavo grindinį tiek, kad galėdavo šluoti nedulkančią trobą. Nuolatinė drėgmė jam keldavo kosulį, nuo kurio kretėdavo jo sukumpusi nugara. Kad neprižadintų rytais mylimosios už sienų, jis po ranka visada turėdavo sudriskusią medžiagą, kurią jis paveldėjo iš turtingo tėvo.

Už mėlynųjų durų istorijas sekė įsimylėjs skurdžius, turtus paveldėjęs. Jis klausydavosi už sienos alsavimų ir dejonių, kai bajoraitė bandydavo grumtis su ją puolančiais baubais. Tikėjo jis, kad vieną dieną atras raktus nuo durų Venecijos namo, kai galės įkvėpti saulės rytinės ir pamojuoti bajoraitei su rašalota ranka. Bandyti pabučiuoti jai į dešinį delną ir tikėtis, kad jo istorija baigsis taip, kaip jo keistas sapnas...