.--. Girgždantis sniegas po kojomis. 

Rytinis pasimuistymas and neįtikėtinai minkšto čiužinio, patiesto ant žemės, pasislėpusio už svetainės didžiosios sofos. Nuo dešinės ant kairės. Akimis liečiu lubas, klausausi automobilių taškomo sniego garsų už lango. Kūnas vis dar paniręs į rytinį snaudulį. Kambarys kiek per šiltas, bet iki ausų  visgi užsitempiu tą plonytę antklodę. Įsisukusi kaip į kokoną, apsiverčiu lovoje. 

***

Fotoaparatas rankose ir mes įžengiame į Niekados Neatrastą šalį. Lengvo rūko dūmas užgulęs pabaltavusius medžius, pro olos plyšį sklinda tolimi krioklio garsai. Įkvepiu, iškvepiu. Ant blakstienų jaučiu oro drėgmę, kylantį vėją ir ramybę. Sekame tarpeklio žvėrelių pėdsakais sniege. Mus, išlindusius iš 10 metrų ilgio olos, pasitinka sniego audra. Mažos snaigės sūkuriuoja ore, o man tenka griebtis skėčio, giliai įkišto į kuprinę. Jaučiu veidu bėgantį tirpstantį sniegą. Akiniai nuolat užsitraukia nuo mano gilaus kvėpavimo į šaliką. Kai apsauga virš galvos, gamta mieloji sugalvojo atsiųsti saulę. Pro sušlapusius medžius ir uolienų plyšius išlindo spinduliai. Prasisklaidė tako pradžioje sutikas rūkas. 

Jaučiuosi, tarsi įveikėme pirmąjį gamtos barjerą. Būtent dėl to šis tarpeklis mus įsileido kaip į namus. Su saule ir šildančia šiluma. Tačiau vėlesnis žygis parodė kiek kitokį veidą. 

Tarpeklis, upė, tiltas, akmenys, olos. Krenatntys nuo nosies akiniai neleidžia stebėti, kas darosi man po kojomis. Batų kietas pagrindas neatsispiria dar kietesniems akmenims. Stebim ženklus ir nuorodas. Aukštai iškėlę galvas einame į priekį, gilyn ir siauryn į tarpeklį. Jį puošia palmės ir varvekliai, o medžių augimo trajektorijų skaičių pamečiau pirmajame žygio trečdalyje. Daugiau nei matematikos sąsiuvinyje per visus dvylika metų mokykloje. Kuo tolyn, tuo giliau reikia ieškoti vandens užuomazgų ten, apačioje. Kol palenkę galvas virš tuščio tarpeklio bandome atrasti ką nors netikėto, gamta atsiunčia mums dar vieno vėjo ir sniego šokio pasirodymą. Skėtis, šįkart, vis dar rankoje. Fotoaparatas kleksi ne vieną ir ne du kartus. 

Mūsų ėjimą nuplaudavo šilta, namie gaminta, arbata. Rodosi, žygyje buvom dieną. Grįžę į namus, supratome, kad pasimetėme laike ir kelionėje. Pasirodo, buvom tik kelias valandas. Bet jautėmės kaip kilnoję svarmenis. Maloniai atvėsę ir raudonais skruostais, išlydėję šeimininkus į naujų namų apžiūrą, įsitaisėme toje minkštoje, didelėje valgomojo sofoje. Rankas kaitino ir stiklinį stalą "puošė" kava. Perjunginėjami kanalai ir pokalbiai apie bėgančią dieną. Laukia lauktuvių pirkimas... 

.--. Kai sapnuose rodosi realaus gyvenimo šešėliai. 

Įstabaus gilumo naktis. Vienos akies krašteliu stebiu kaip sunkią užuolaidą nešioja vėjas. Lėtai pakyla apsiūtas kraštas, banga nuvingiuoja per audinį ir nurimsta. Jaučiu benutirpstantį skruostą, įkritusį į per minkštą pagalvę, jaučiu benutirpstančią, mano kūną apkabinusią savo pačios ranką. Tyliame kambaryje nuaidi išsprūdęs atodūsis, o patalai sušiugžda nuo bandymo rasti geresnę miego poziciją. Rankos sunyra virš krūtinės, o akys, tarsi jau būtų įdienoję, žvaliai stebi nakties šešėlius, lubose be garso šokančius lindyhop.

Ranka nevalingai griebia netoli lovos numestą telefoną. Smalsumas užvaldys pasaulį. 3-ia valanda ryto. Miegas nusprendė nebelankyti manęs. O ruošėsi, gi. Kepė saldų  pyragą, nutildė gatvės garsus, pasuko laikrodžius. Bet manęs nepamiršta sapnai. Lanko be vaišių, o su dovanomis. Būna, džiugina traškiais, spalvotais žaislais, o būna, kad sudraskiusi pakavimo popierių randu tik šiugždesį ir tuštumą. Šią naktį sapnai nusprendė, jog užteks smagių Kalėdinių dovanų, bus gana ir Naujametinių, o balansui palaikyti sugalvojo įteikti tamsius užkaborius, nuodėmingo veiksmo filmus ir nerimą, prikibusį net prie prabudusio mano kūno. 

Tuo metu, kai dar turėjau visą valandą pakuoti tuščias, bet apgaulingai spalvotas sapnų dėžes, mano kūnas pasakė stop. Akys vėl stebėjo tuos pačius plazdančius šešėlius, šįkart pasirinkusius nebe lubų, o sienos parketą. Vėjas nurimęs, šokis šįkart pasitaikė beesąs valsas. Šešėliams ritmą palaikyti padėjo tarsi takto metras pradedantis busti miestas už lango, o už kambario durų - kaimynų rakinamos durys. 

Ranka nevalingai griebia netoli lovos numestą telefoną. Vėl. Nesąmoningą mano atsidūsėjimą palydėjo atmetamos nuo kūno šiltos antklodės garsas. Delnai apglėbė veidą, kūną nupurtė prisiminimai sapno atneštų ir su apsimestine meile dovanotų istorijų, susibėgusių į trilerį, neturintį pabaigos. Na, bent jau ne Happy End. Nuolatinis mano galvos svečias - minčių uraganas - susibūrė į vakaryšktės nesąmonės tornadą. Tokios diskusijos nepriveda prie gero. Rankas kyšteliu į minkšo, rožinio, bet nenatūralaus chalato rankoves. Rytas prasideda. Valanda iki žadintuvo. Vis dar miegančią, gal kiek per daug įkaitusią virtuvę prabudina mano muzika. Sušniokščia elektrinis virdulys ir aš, pasirėmusi plaštakomis į lygų stalviršį, stebiu kylančią vandens temperatūrą bei plūstančias į galvą mintis. Gaila, kad tik virdulys leidžiasi būti išjungiamas. Tokio dydžio tornadui jau gali ir vardą duoti. Rytinis sukūrys. 

Odinis valgomojo fotelis įlinksta, kai įkrenta į jį po nakties vis dar sunkus mano kūnas. Rankose suteliūskuoja citrina gardintas vanduo, o mano mintys priverčiamos kauptis į strateginę komandą ir analizuoti eteryje atskleidžiamą knygą, joje išdėstytus sakinius. Tornadui nuslūgus, akys greitabėge slenka žodžių eilutėmis. Kairė-dešinė, nuo pradžių, kairė-dešinė. Kitas puslapis. Tarp knygos eilučių stebiu, kaip švinta rytas, o ten, tyruose, saulė glosto namų sienas. Visai kaip tada, kai prabusdavome Lanzarotės salos balto molio nameliuose. Tave myluoja ryto šaltis, o tolumoje grožiesi nevaržomai plešiama meile tarp rytinių spindulių ir statinių. 

Kaip gi be rytinės kavos. Šviežiai malamų pupelių, jos užplikymo, pritraukimo, išpilstymo į du kavos puodelius. Kaip gi be rytinės pusryčių lėkštės. Atsiprašau, lėkščių. Dviejų. Nudelbtas kaltas mano žvilgsnis, po lėkštę stumdomas maistas. Jo šypsena ir mano pačios savęs vidinis kaltinimas. Ir nieko nebuvo! Tik vakarykštis kabinėjimasis prie savęs pačios ir rytinė pagieža tam tornado susibūrimui. 

Rimtis. Po kiekvienos audros pro debesis išlenda giedras dangus. Tik gal ne visada su saule.