Kakučių dėžutė

.--.

Kaip aš kačiuko kakučiams dėžutės ieškojau

Asociatyvi nuotrauka

Na, ir kuris gi vaikas nenorėjo turėti gyvūnėlio vaikystėje?

Ar šuniuko, ar kačiuko, arba bent jau pelytės ar vėžliuko. Mažiuko mažiuko. Bet gyvūnėlių turėjimas su savimi atsineša atsakomybių krepšą-naštą. 

Taip jau gavosi, kad dažniausiai gyvūnėlius namo nešiau slapčia. Slėpiau katinukus savo lovoje, po antklode ir tikėjausi, kad kai tėvai grįš, jie neišgirs morčiško kniaukimo, sklindančio iš mažo buto vieno kambarių. Bet nesibaigiantis vaikiškas užsispyrimas privertė tėvus nuleisti rankas. Buvo uždegta žalia spalva, a.k.a. išrašytas leidimas laikyti katiną namuose.

Aš, būdama pirmojoje savo dešimtyje gyvenimo metų buvau protinga mergaitė ir žinojau, kad netreniruotas kačiukas negali sisioti ir kakoti į žmonių tualetą (wait for it), tad be maisto ir vandens, gyvūnui reikėjo įrengti jo tualetą. Mūsų buto mini tualete.

Susidariau sąrašą daiktų, kurių reikėjo: 

1. Kraikas (check - mama pažadėjo nupirkti).

2. Dėžutė. 

Dėžutei, mąsčiau, neverta leisti savo santaupų, nes turėjau daug artimųjų, kurių garažuose, palėpėse, skladukuose, rūsiuose pilna tų dėžučių. Iš bėdos gi pati būčiau sukalus. Nu. Mintyse 'permetusi' galimas sendaikčių slėptuves, pasitarusi su tėčiu, prisiminiau, kad tetos sodyboje, už tvarto (taip taip - to, kur karvės ir paršeliai gyvena, vištos deda kiaušinius), yra didžiulė krūva įvairiausių nebenaudojamų rakandų ir dalykų, tarp kurių tikrai tikrai mačiau, kad yra ir įvairiausių dėžučių - ir metalinių ir kartoninių.

Kadangi užtvartis - ne gėlytėmis apsodintas, reikėjo pasiruošti tos dienos misijai. Tėčio padedama išsirenku tinkamą avalynę (4-iais dydžiais didesnius guminius batus. Tam, kad jie nekristų man nuo kojų, turėjau žirglioti kaip gandras), leidžiuosi palydima iki tvoros, skiriančio šį - švarų pasaulį - ir aną - užtvarčio pasaulį. Bet kadangi mano visa vaikystė buvo praleista tarp karvių fermos sienų, nei kvapas nei vaizdas manęs nepurtė. Tad tėčiui numojau ranka ir liepiau mane palikti vieną - susitvarkysiu. Kaip liepiau, taip ir padarė. Negi neklausysi dukros?

Užtvartis pasitaikė tuščias. Karvės, matyt, rupšnojo žolę toli laukuose, vištos slėpėsi braškėse, o kiaulės miegojo pokaičio tvarto viduje. Tad, atokiame sodybos kampe, kurį juosia tik krūmai ir medžiai bei tvarto pastatas, likau aš viena ir krūva sendaikčių, užmestų užtvarčio gale, prie kito tvoros galo. Uždaromi varteliai tyliai sucypė už mano nugaros. Neatmesdama galimybės, kad iš tvarto gali išbėgti piktas gaidys ar koks kitas žmonių nemėgstantis gyvūnas, stengiausi naudotis ne pramintu taku palei tvarto sieną, bet žengti užtvarčio kiemo viduriu.

Ir kas galėjo pagalvoti (o ypatingai - dešimties(kelių) metų kaimo vaikas), kad tas 'vidurys' lauko - ne stipri kieta juoda žemė, bet... krūva seno, bet vis dar minkšto ir puraus mėšlo, kuris kaip kokia geležies amžiaus pelkė ryja į save viską, kas tik drįsta į ją kelti koją.

Ir aš, su nuo kojų krentančiais guminiais (kaliošais), drąsiai žengiau į beribio gylio šūdo krūvą, į kurią tą pačią akimirką įsmigau iki tos vietos, kur dar dengė ilgaauliai batai - iki kelių. Iš tos nuostabos praradau pusiausvyrą, ir tik dėl to, kad guminiai buvo tvirtai įsmigę į tamsią masę, sugebėjau išstovėti ant kojų (nors tuo metu labiau 'stovėjau' ant kelių).

Aplink - nė gyvos dvasios (neskaičiuojant į mane kreivai žvelgiančio gaidžio, išlindusio iš savo haremo). Vienui viena ir iki kelių mėšle. Bet nenuleidau galvos ir rankų, žinojau, kad reikia pasiekti tikslą ir supratusi, su kuo turiu reikalų, rimtai save nuteikiau ir žengiau žingsnį tam, kad kuo greičiau praeiti šią kokių 3 metrų skersmens mėšlo kalną.

Bet ak, kokia nuostaba mano veidą ištiko, kai ištraukiau ne batą iš mėšlo, bet... koją iš bato! Kaip sulėtintam vaizdelyje mačiau, kaip mano galūnė dar bando ore būti pusiausvyros balastas mano kūnui, bet nespėjau. Vietoj to, kad priversčiau koją grįžti atgal į batą, nuoga pėda įbridau į tą pačią kvapnią krūvą. O tada jau sekė normali nestabiliai stovinčio kūno reakcija - pasvirau į priekį, šalia mano kairės kojos mėšlę atsidūrė mano rankos ir veidas.

O tada miškais ir kloniais nuvilnijo mano, mažos ir mešle įklimpusios (galvojau, kad tik suaugusieji įklimpsta į mėšlą iki ausų) mergaitės verksmas, šaukiantis padėti visus, kurie gali padėti išsiropoti iš tos masės šūdo. Tėtis nebūtų tėtis, jei neturėtų geros klausos. Metęs kokius tai darbus, atbėgo ir ištraukė mane už pakarpos ir pastatė ant tvirtos žemės. Neįsivaizduoju, kaip jis ištvėrė nesijuokęs iš manęs (o gal juokėsi, bet nepastebėjau??) ir visos situacijos.

Kai jau buvau nuprausta ir perrengta, valerijonais nuraminta, apsilankiusi mūsų mini buto tualete radau naująjį šeimos narį besituštinantį savo dėžutėje. Kol sėdėjau šalia (ant žmonių tualeto), stebėjau savo gyvūną žvilgsniu, kuriame buvo sumišusi meilė ir kaltinimas bei klausiau: "Ar žinai, kiek šūdo praėjau, kad turėtum kur kakoti ir sisioti??'

Vestuvių scenarijus

.--. 

Mano vestuvių planas:

Ceremonija: 

• žinoma, kad bažnyčioje. Nors ten lankausi tik tada, kai man liepia tretieji asmenys, bet gi kaip be altoriaus nuotraukų! O ką jau kalbėti, kad prieš visagalį duotas priesakas įgalina mane reikalauti jaunikio mane mylėti iki gyvenimo galo. Už mus abu. 100%. Vyre, na dabar jau prisisaikdinai!! (gal užtvirtinimui, sakau, įsipjaunam pirštus ir apsikeičiam kraujo kūneliais?)

Foto/video:

• na, jau mano vestuvėse - tik aukščiausios prabos fotografai ir videografai! Paskaičiuojam, kad jie kartu mums kainuos daugiau nei visa kita vestuvių dalis (o kita dalis - tokia, kur kiti žmonės tik su paskola įpirktų, bet mano vyro turtingi tėvai, tai mes galim, haha);
• fotosesijai įamžinti skiriame 4 valandas. Ką tuo metu svečiai veikia - neįsivaizduojam (pasirodo, kas nuėjo power nap, o kas - pavalgyti į vietinę užeigą). Fotografuojamės ir filmuojamės neįprastose vietose: persisvėrę per Kempinski viešbučio balkoną; miškuose; prie pilies; su rožiniais dūmais už nugaros; su vietiniu benamiu; prie išsinuomoto prabangaus automobilio; prie jūros; už tvarto (originalu); pievoje tarp geltonų gėlių (rapsų?); ant šieno;
• nutraukose ir video PRIVALOMA parodyti: mano kvepalų buteliuką ir kaip juo purškiuosi, o kvepalų dulksna sulėtintai leidžiasi ant mano odos; vyro batai ir peteliškė; deimantais inkrustuoti žiedai (jo tėvai nupirko);  kaip mano odos trūkumus maskuoja makiažu; kaip vyrui kerpa barzdą; kaip man mama bando užtraukti per ankštą suknelę (susiaurino daugiau nei sukūdau). Būtinai nusifotografuojam su nuo saulės akiniais (lietus užfotošopintas). Privalomos nuotraukos, kur mano vyras, iškankintas viso proceso, bando įsimylėjusiu žvilgsniu žiūrėti į mano nuo jo nusisukusį veidą (tipo, kaip supykusi nuotaka), tačiau labiau matosi ne meilė, o noro nusišlapinti išraiška. 
• baliuje būtina nufilmuoti bengališkas ugneles, kurios romantiškai susilieja su vidurnakčio fejerverkais. Taip pat būtina įamžinti, kaip su vyru sugalvojam išsiterlioti vestuviniu tortu nosis (nors niekada normaliom sąlygom to nedaryčiau). Kaip gi be vestuvių šokio, kurį mokėmės 1 metus pas ex-Žuvėdros kolektyvo narį (ir suplojom tūkstančius), o tada mano tėtis ir mama mus nurungia ant parketo per 2 sekundes (savamoksliai). Nurungia ir alaus paragavę draugai, kai atsipalaiduoja šokių aikštelėje; 
• video muzikinis fonas - kokia nors Adelės ar Florence and the Machine dainikė.

Drabužiai:

• galvoje susikuriu suknelės vaizdinį. Verčiu dizainerę ją pasiūti taip, kaip noriu aš, nors techniškai nelabai įmanoma. Keičiu dizainerį;
• po ilgų bandymų, man sukuria super seksualią aptemptą suknelę, pabrėžiančią mano klubus (tokią, kokios norėjau - gi reikia įspūdį padaryti FB žiūrovams). Taip pabrėžia, kad mano lėtas-ankštas ėjimas prie altoriaus nebepataiko į ritmą su vargonų muzika, o mano tėtis, kuris niekada nevaikšto lėtai, vesdamasis mane vis žvilgčioja į su akyse šviečiančiu klausimu: "Gal gali pasiskubinti?"
• suknelė tokia seksuali, kad neramu, jog bažnyčioje atsistojus, žmonės ne graudžiai klausysis mūsų priesakų, bet graudžiai stebės, kaip per mano užpakalinę dalį driekiasi skylė;
• mūsų su vyru drabužiai tokie stilingi ir seksualūs, kad atidirbus fotosesiją, juos iškart nusirengiam. Ir niekada daugiau nevilkim (na, logiška, gi. Kas vilki vestuvinę suknelę antrą kartą?? O geltonas kojines prie vyriškos eilutės??)

Makiažas: 

• man makiažą atlieka žinomiausia Lietuvoje vizažo meistrė. Po 2 val. procedūros veidrodyje neatpažįstu savęs, bažnyčioje - vyras, šventėje - draugai. Po 4 valandų fotosesijos iškrenta pirmosios blakstienos, o nuo bučiavimosi ir glaustymosi su svečiais, mano skruostų pudra šviečia ant vyrų baltų marškinių. Makiažas kainuoja 200 eurų;
• priverčiu vyrą darytis makiažą taip pat. Kadangi pataupom ant vizažisto, jaunikis atrodo švelnesnių veido bruožų nei aš su išsišovusiais skruostikauliais.

Maistas:

• vestuvių vakarienė vyksta [tai aišku] pilyje, o maistą ruošią 1* Michelin savininkas;
• meniu sudaro aštuonkojai, austrės, užkandukai su ikrais, viskas paruošta pagal naujausias madas - tokias, kurias patvirtintų ir Lapės vestuvės. Bėda ta, kad mano senelis bei vyresni tetos ir dėdės, prisėdę prie stalo, nelabai supranta, kodėl ant stalo trejos šakutės ir peiliai (man atrodo, nesuprantu ir aš), kai tik vienas patiekalas ir kodėl kažkokio gyvio (aštuonkojo!) koja slepiasi jų šaltienoje (želėje!). Vyresnieji svečiai lieka nevalgę, nes moliuskai, patiekti  padavėjų su peteliškėm auksinėse lėkštėse, apetito nekelia. Virtuvės šefas atsisako išvirti bulvių košės su mėsyte;
• kitą dieną į šventės pratęsimą vyresnieji ateina namie privalgę kopūstų sriubos.

Dekoracijos:

• stalų paviršius puošia veidrodžiai (tipo, vietoj staltiesių) ir gigantiškos gėlių puokštės. Gėlių tiek daug, kad ant stalo nebetelpa patiekalai ir vienam apvalaus stalo gale sėdintis svečias nemato, koks žmogus sėdi priešais. Galiausiai, kažkas iš nepakančiųjų susinervina ir nuima gėles nuo stalo, kad galėtų pabendrauti. Jo pavyzdžiu paseka likusieji. Gėlės ilsisi pakampėje (damn, o tiek sumokėjom!!);
• dėl veidrodinių stalų paviršiaus svečiams šala rankos, bijoma liestis, kad tik nedūžtų. Vakarui įpusėjus, pusė stalų puošti skilusiais veidrodžiais (kas ten per prietarai apie veidrodžius?)

Šventė:

• norėdama sutaupyti labai seksualiai ir brangiai suknelei, kurią mūvėsiu lygiai 6 val. (ceremonija+fotosesija), restoranui ir foto/video žmonėms, neperku vestuvių planuotojos paslaugų. Įdarbinu savo gimines, draugus, abejų tėvus, jų draugus ir savo klasiokus, kurių nemačiau 10 metų. Visur prašau nuolaidėlių. Visi svečiai, jau žino, kas laukia šventėje - nes patys organizavo ir pirko;
• kadangi linkstu link smulkmeniškumo, labai rūpinuosi kiekviena vestuvių detale. Dėl nuolatinio mąstymo, geriau suknelę puošti deimančiukais ar perliukais, naktimis nemiegu, kabinėjuosi prie būsimo vyro, numetu 6 kg. (yey, būsiu kūdesnė!!). Paskutinę minutę reikia siaurinti suknelę. Sumoku papildomus 20% suknelės kainos. Per vestuves būnam abu taip pavargę, kad tik sulaukę 12 val. nakties, su vyru einam miegoti. Draugai švenčia iki paryčių ir pasakoja bairius, kuriuos mes praparpiam;
• po ilgų diskusijų imam profesionalų vestuvių vedėją. Na tokį, kuris FB turi savo paslaugų puslapį ir veda vestuves 'Žmonės' žurnalo žvaigždėms. Žaidimų nedaro, bet skaldo tokius juokelius, kad supranta tik jaunimas. Tetos ir dėdės gūžčioja pečiais, kai kalbama apie memes, Facebook'ą ir Tapiną;
• muzika rūpinasi garsi Lietuvos gupė. Dainuoja 'gyvai' (nu tipo, live). Aikštelėje pasirodo vienas kitas šokėjas. Kai po vidurnakčio fejervekų mes (jaunieji) nueinam miegoti, draugai perima muzikos pultą ir, klausydamiesi Hiperbolės, elektroninės muzikos remix'ų, šoka (a.k.a. taškosi) iki ryto.

Dovanos:

• norėdami išpirkti asmenines praeities nuodėmes ir pasijausti geri, vietoj dovanų (a.k.a vokelių) svečių prašome dovanoti reikalingus dalykus gyvūnams prieglaudose. Aišku, ne visi klauso ir paklauso, tačiau prieglaudos gauna nemažą kiekį gėrio. Apie tai, kokie mes geri ir neegoistiški, papostinam FB, Instagram, taip pat prašom prieglaudos patalpinti mūsų foto ir mus pritaginti. Prieglaudos paprašyti priglausti gyvūnėlį, atsisakome, nes... neturime laiko, pinigų, o ir šiaip - norim brangaus ir veislinio gyvūno.

Povestuvinė kelionė:

• labai brangi, būtinai į šiltus kraštus. Instagram ir FB užplūsta #inloveforever #happy #besthusband #bestwife. Realybėje kelionės dieną pramiegame žadintuvą, vos ne vos spėjam į lėktuvą, pakely nešnekam, pamirštam kelionės planą, egzotiškoj šaly nudegam, kad negalim matyti saulės 4 dienas, suvalgom ko tai negero, norim kuo greičiau grįžti namo. FB postinam  #stayinghereforever #nevergoinghome.

Po vestuvių:

• susikuriame bendrą FB ir Instagram;
• nebesusitinkame su draugais, nes perkam ir įsikūrinėjam namą, planuojam ir darom vaikus (arba bandom bėgti nuo klausimo 'Tai kada vaikai?'), auginam daržioves, įkuriam verslą, #inloveforever

Po 10 metų:

• žurnalui 'Žmonės' su vyru atskirai įrodinėjame, kaip niekada ir nebuvo meilės, o dabartiniai (nauji partneriai) yra būtent tai, ko VISĄ GYVENIMĄ ieškojom;
• scenarijus kartojasi, skaityti nuo pradžių...

...NEBENT:

1. prabundu iš baisaus sapno;
2. nusiimu rožinius akinius.