.--.

Ji gimė džiazuojančios šeimos namuose. Pro lopšio dangalus - baltus ir spalvotus - ji matė bėgančios melodijos kelią jaukaus pastato sienomis. Ji pažindinosi su spalvų vaivorykštėmis, nutūpusiomis ant jos mažų rankų, Trap pirštų sukdavo nematomą giją, suregztą didelio voro. Akis, kaip ir kiekvienas neseniai gimusysis, ji turėjo dideles ir mėlynas, paspipuošusias riestomis blakstienomis. 

Popiet, kai ji prabusdavo, girdėdavo, kaip į kambarį įeina ažkas iš namiškių. Negalėjo dar matyti, kuris buvo atsakingas už muzikos įjungimą po pokaičio miego. Gulėjo ji, nes dar neturėjo jėgų pakilti iš gulimos pozicijos savo kūdikiško kūno. Tik nuojauta kuždėdavo, kad tėčio rankos sklaido vinylų krūvą, tyrinėją pavadinimą, būklę kiekvieno. Iš kokio trečio bandymo adata galiausiai paliekama ramybėj ir ji ramiai galėdavo niūniuoti palei naują šios dienos ritmą. Tuomet aiškiai negalėjo suprasti, kokie instrumentai taip kutendavo jos klausą. Skirtingi pučiamieji, o gal vokalas, paliesdavo kiekveną jos odos lopinėlį, glostydavo kitaip nei tėviškos rankos. 

Muzikos pagalba ji pradėjo girdėti, atskirti kitokius garsus, jos lopšį supančius. Apsipratusi prie mamos dainuojamosios poezijos, ji išgirdo daug daugiau nei vėliau prisimintų. Girdėjo, kaip medžių šakos lietėsi į šiaurinį langą, kaip skambėdavo indai, plaunami mamos rankų. Atskirdavo zvimbiantį uodą nuo įkyriosios musės, suklusdavo, kai ryte prasidėdavo paukščių choro repeticija. Mėgaudavosi tos tyliomis akimirkomis, kai tėveliai galvodavo, kad ji sapnuose skina gėles rugpjūtį, bet ištikro girdėdavo, kaip per pečius tėtis mamą apkabindavo, priglusdavo šonu ir švelniai priglusdavo lūpomis prie jos kaktos, švelnios odos. Turėdavo ji dar galimybę išgirsti, kaip jų kojos per medinį grindinį šliaužo pagal ritmą. Suprato, kad atėjo dienos laikas, kai tėveliai šokdavo pagal kambaryje sklindančią muziką. 

Girdėdavo, kaip girgždėdavo laukujos durys, ir nors tėvelis atsinešdavo įrankių dėžę, patepdavo sena alyva, bet po kelių savaičių ji vėl išgirsdavo tą kniaukiantį garsą, kuris panešėjo į pavasario laukuos pasiklydusių katinų pasikalbėjimus. Patikdavo jai klausytis lietaus garsų, šmėžuojančių pro atvirus langus. Skirtingai kapsėdavo rudenio lietūs, palyginus su vasaros šiltais dušais. Kad jau laikas miegoti, ji suprasdavo iš vonioje tekančio dušo, kai pakaitomis, skirtingiems laikams tėtis ir mama pranykdavo karšto ir šalto vandens tėkmėj. Tik dėlto ji mėgdavo vonios ritualus putotus, nes žinojo, kad visas dėl mamos ir tėčio - gi vanduo padeda miegoti. 

Patikdavo jau būti dienos bėgyje tada, kai šalia lopšio prisėsdavo jie abu ar vienas. Nors iš pirmų nesuprato, kas per garsai tada sklisdavo, bet atėjus rudeniui atėjo ūdikio suvokimas, kad taip skamba vartomos knygos muzika. Ją lydėdavo atodūsiai ar juokas nežymus, o kartais, esant abiem tėvams, po knygų vartymo užvirdavo diskusija. Ją lydėdavo tylos minutės arba juoko, pratrūkusio po tėvelio anekdoto. Kaip norėjosi jai prisijungti prie judviejų šokio! Tik suprato, kad nei rankos, nei kojos neklausytų ir tik po kiek laiko ji galėsianti atsistoti šalia jųdviejų aukštų.