Žali raudonų uogų sapnai

.--.

Ten buvo keturios ryto. Išdžiūvusią pievą drėkino tie keli lašeliai ūkanoto ryto rūbo. Rūke slėpėsi miegančios lapės ir triušiai, braidė po pievą trumpakojis ežiukas. Už kokių kelių šimtų kilometrų, rodės, saulė kilo. Bet būtų keista, jei kas pavadintų tą rytą prašvitusiu. Tamsų dangų dar skrodė krintančios žvaigždės, o pro ūko skraistę galėjo matyti tik tas, kas naktį po atviru dangum miegojo. Toj pusėj, kur metro aukščio rūką sklaidė pirmieji saulės šviesos srautai, galėjai šešėlyje pamatyti aukštą stirnos stotą. Ilgiau pakiutojęs, būtum supratęs, kad stirnos snukis uodė orą, dantys kramsnojo suminkštėjusią žolę, o ausys karpė orą - galbūt tikėjosi išgirsti garsą, primenantį sėlinančio grobuonio per nurupšnotą žolę. 

Pievos gyvenimą perėmė miškas. Stori medžių kamienai glaudėsi be tarpų. Jų rieves glostė samanos žalios, nuo lajų kapsėjo rytinė dulksna. Jų pašonėje glaudėsi krūmai kerėplos, kurių dygliuotos šakos slėpė perinčias kurapkas. Jos snapus savo šildėsi papilvėse plunksnuotose, šnekėjo geidulinga saldaus miego kalba negirdėta. Kol medžiai į aukštį kilo statūs ir tiesūs, krūmai skleidėsi ten, kur buvo vietos belikę. Nulaužytos šakelės pasakojo istoriją, kaip šuoliavo pro čia laibakojė stirnaitė. 

Ten buvo penkios ryto. Baltas ežeras iš rūko dalelių sklaidėsi akimirksniu, kai lietėsi su auksinėmis stygomis kylančio karščio. Kai baltojo šydo visai nebeliko, galėjai labai paprastai pamatyti, kad drąsa iš pievą braidžiusių gyvių išnyko su sekunde, kai pakilęs vėjas sušiurino tylą. Tačiau dabar, taip pat, gali pasidžiaugti miško pastele, maloniai glostančia tavo akis ir sielą, dvasią. Kiekvienas laikrodžio nebylus dūžis tavo rainelėms atveria miško spalvotas svajas. Nudžiūvusios pievos geltonis maišosi su didingo miško juoda žaluma. Gervuogių švytintis mėlis, raudonų šermukšnių raudonis - sukeliantis rūgštaus vaisiaus keliam saulėtekį.

Keistos uogos, ant nusvirusių medžio šakelių. Tarp spyglių, verkiančių sudžiūvusiom sakų ašarom, linguoja jos nuo vėjo - tyliai, beprasmiškai. Nei vabzdžiai, nei ropliai ar didieji žinduoliai - niekas nežino, ar nenumirs nuo jų skonio. Vienišos supas su vėju kartu, bando paskleisti savo brolius ir seses - gal vis dėlto sudomis jų nuodėmingas grožis - kad ir vorą, ar uodą, skraidantį be tikslo. Jų judesius sukaustė naujai iškeptas aštuonkojis voras. Nedidelis toks ir visai neplaukuotas. Panaudoja jis uogų raudoną grožį kaip atramą savo išradingam tinkliniam šilkui, kuriame jis [sumanė planą] mėgausis šviežiai pagaminta vabzdiška puota. Tačiau jam nė į galvą neatėjo, kad uogytės ne gundė, o baidė jam laimikį. Pasklidusios gandos sklido per mišką, kad raudonos gražuolės savo syvuose slepia sapnų karuselę. Kai išalkusio gyvio skrandį jos pasiekia, jų spalvota odelė sukelia nemigą stiprią. Po kelių naktų nemiegotų, uogų kūno likučiai šoka suktinį su gyvio eritrocitais - raudonais, kaip pačios spalvotos. Nuodų syvai ir kraujo dalelės sušoka paskutinį meilės valsą. Po paskutinio akordo gyvio kūno plazmos scenoj viešnia pasirodo. Raudonu rūbu pasipuošusi ji išveja nemigos pranašus, prisėdoa vidury kambario puotos ir kai lieka viena vieniša raudona, ji paskleidžia į aplinką svajas sapnuotas. 

Sapnuose paniro kūnas - tas, kurį nemigą bučiavo. Atrodė, kad po tiek valandų nesudėto bluosto, veidą tik šypsena galėtų glostyti. Tačiau net ir uodas to didžiulio miško suprato, kad raudonų uogų sapnai ne iki ryto klaidina. Jos nutempia gyvį į neišbrendamą raudonų uogų girią.... 

.--.

Ji gimė džiazuojančios šeimos namuose. Pro lopšio dangalus - baltus ir spalvotus - ji matė bėgančios melodijos kelią jaukaus pastato sienomis. Ji pažindinosi su spalvų vaivorykštėmis, nutūpusiomis ant jos mažų rankų, Trap pirštų sukdavo nematomą giją, suregztą didelio voro. Akis, kaip ir kiekvienas neseniai gimusysis, ji turėjo dideles ir mėlynas, paspipuošusias riestomis blakstienomis. 

Popiet, kai ji prabusdavo, girdėdavo, kaip į kambarį įeina ažkas iš namiškių. Negalėjo dar matyti, kuris buvo atsakingas už muzikos įjungimą po pokaičio miego. Gulėjo ji, nes dar neturėjo jėgų pakilti iš gulimos pozicijos savo kūdikiško kūno. Tik nuojauta kuždėdavo, kad tėčio rankos sklaido vinylų krūvą, tyrinėją pavadinimą, būklę kiekvieno. Iš kokio trečio bandymo adata galiausiai paliekama ramybėj ir ji ramiai galėdavo niūniuoti palei naują šios dienos ritmą. Tuomet aiškiai negalėjo suprasti, kokie instrumentai taip kutendavo jos klausą. Skirtingi pučiamieji, o gal vokalas, paliesdavo kiekveną jos odos lopinėlį, glostydavo kitaip nei tėviškos rankos. 

Muzikos pagalba ji pradėjo girdėti, atskirti kitokius garsus, jos lopšį supančius. Apsipratusi prie mamos dainuojamosios poezijos, ji išgirdo daug daugiau nei vėliau prisimintų. Girdėjo, kaip medžių šakos lietėsi į šiaurinį langą, kaip skambėdavo indai, plaunami mamos rankų. Atskirdavo zvimbiantį uodą nuo įkyriosios musės, suklusdavo, kai ryte prasidėdavo paukščių choro repeticija. Mėgaudavosi tos tyliomis akimirkomis, kai tėveliai galvodavo, kad ji sapnuose skina gėles rugpjūtį, bet ištikro girdėdavo, kaip per pečius tėtis mamą apkabindavo, priglusdavo šonu ir švelniai priglusdavo lūpomis prie jos kaktos, švelnios odos. Turėdavo ji dar galimybę išgirsti, kaip jų kojos per medinį grindinį šliaužo pagal ritmą. Suprato, kad atėjo dienos laikas, kai tėveliai šokdavo pagal kambaryje sklindančią muziką. 

Girdėdavo, kaip girgždėdavo laukujos durys, ir nors tėvelis atsinešdavo įrankių dėžę, patepdavo sena alyva, bet po kelių savaičių ji vėl išgirsdavo tą kniaukiantį garsą, kuris panešėjo į pavasario laukuos pasiklydusių katinų pasikalbėjimus. Patikdavo jai klausytis lietaus garsų, šmėžuojančių pro atvirus langus. Skirtingai kapsėdavo rudenio lietūs, palyginus su vasaros šiltais dušais. Kad jau laikas miegoti, ji suprasdavo iš vonioje tekančio dušo, kai pakaitomis, skirtingiems laikams tėtis ir mama pranykdavo karšto ir šalto vandens tėkmėj. Tik dėlto ji mėgdavo vonios ritualus putotus, nes žinojo, kad visas dėl mamos ir tėčio - gi vanduo padeda miegoti. 

Patikdavo jau būti dienos bėgyje tada, kai šalia lopšio prisėsdavo jie abu ar vienas. Nors iš pirmų nesuprato, kas per garsai tada sklisdavo, bet atėjus rudeniui atėjo ūdikio suvokimas, kad taip skamba vartomos knygos muzika. Ją lydėdavo atodūsiai ar juokas nežymus, o kartais, esant abiem tėvams, po knygų vartymo užvirdavo diskusija. Ją lydėdavo tylos minutės arba juoko, pratrūkusio po tėvelio anekdoto. Kaip norėjosi jai prisijungti prie judviejų šokio! Tik suprato, kad nei rankos, nei kojos neklausytų ir tik po kiek laiko ji galėsianti atsistoti šalia jųdviejų aukštų. 

Mergaitė. Trumpais plaukais

.--. Iš kur tai atsirado? 

Matau aš ją - trumpų plaukų mergaitę.

Aštriasieniai lauko baldai stebina tvirto pagrindo mediena. Garsios muzikos garsus pertraukia garo dūmas, nuo kurio užputoja visos pieno upės. Perbraukia jos ranka per stalo paviršių, likę juodų bragkakmenių milteliai nugula ant jos batų, mačiusių daugybę kavos puodelių. 

Presuoja ji miltelius viso kūno svoriu, tada tyrinėja paviršių nuglostyto, paruošto grunto. Eilėse žmonės stovi, o kol laukia savo kofeino dozės, nejausdami laukimo nuobodaus, jie arba maigo telefono mygtukus spalvotus (arba kviečia į pasimatymą draugą), o kiti mosuoja rankom kostiumuotam draugui ar keliems kolegoms.

Susibūrė jie dėl vieno tikslo - išvengti darbo nuobodaus, savaitės paskutinę dieną, ir ištempti laiką su puodeliais gėrimo karšto. Jie net nepastebi, kaip eilė vis juda, nes tuo tarpu daug dalykų apkalbėta būna. Tas, kuri gyvena rinkų biržoj [mintyse ir piniginėj], vargina draugą pasakojimais besikeičiančių skaičiukų galybės. Keliems iš jų prie širdies labiau pasakoti juoką, anekdotą ar istoriją jiem patiem nutikusią, kuri penktadienio proga džiugina eilėje bestoviniuojančius pilkuosius ir juoduosius kardinolus.

Du žmonės štai vėl iškrenta iš žaidimo "laukimas" ir juokus mėgstantis dalyvis su ašara akyse ir ištroškusia gaida balse pasisuka į mergaitę trumpų plaukų. Užsisako karamelinę latte su šokoladiniu glaistu. Su visa nuoširdžia pagarba kiekvienam, mergina perbraukusi per kompiuterio ekraną, krestelėjo plaukus dešine ranka ir iš padilbų nuskenavo pilko žanro generolą, kurio šarvus ir juoką jos mintyse išlydė vaizduotėje sukurta ir įsiūbuota - pieno ir šokolado jūra banguota.

Kai aimanavo sojos pienas aliuminiame inde, o popierinį puodelį pildė kavos be kofeino lašeliai, mergina vėl perbraukė ranka per baro stalą ir akimis kvietė kitą to pačio žaidimo dalyvį. Šis pasirodė kaip iš kito Londono krašto - pats jautėsi nedrąsiai su savo sportiniais batais ir kuprine, pilna kareivių sauso davinio iš vakar. Kai krapštė paskutinius grynuosius iš piniginės rūžavos, jam nuo galvos krito spalvoti kalnų akiniai. Kol viena ranka jis stengėsi išžvejoti trūkstamą 10 centų gazuotam limonadui, žėrintys saulėje akiniai spėjo paliesti jo batų purvu išmindžiotą žemę. Kai atidaromo limonado šnypštelėjimas nutolo, kavos mergaitė, išvydus kostiumuotą vyrų eilę, nušvito iš palaiminto pilnatvės jausmo. Ji jau žinojo, kaip pasiners į nenutrūkstamą darbo tėkmę, kurioje ji ieškojo, o ir visada - rado - tarpo, kur galėtų įpilti į puodelį bent kruopelytę geresnio nei ano karto. 

Už kavos aparato ją stebėjo penktadienio džinsais mėlynais pasipuošęs vyras. kuriam ji gamino Long black Americano. Jos galvoje skambėjo susikaupimo malda, nes įprastus jos judesius trikdė žavingojo svečio akys. Iš pro nedažytų, ilgų blakstienų lajos ji matė, kaip balti marškiniai jam dera prie kūno įdegusios odos, o ilgesnių plaukų šukuosena piešė jai malonaus žmogaus vaizdinį. Jis kalbino ją akių rainelėmis bei šypsena lūpų sučiauptų, o jai beliko mindžioti grindinį trepsėjimu neramiu, nes neturėjo kito pasirinkimo - verslo klasės pėstieji pilkieji laukė savo kofeino shot'o. Bet kai žmogus su įdegusia oda uždarė duris iš kitos pusės lauko, ji jau ramiai šluostėsi rankas į juodą kelnių šoną. Ji nekantravo, kol galės paspausti mygtuką, duodantį starto ženklą karštam vandeniui kavos aparato.