Ar tai normalu?

.--.

Kas yra normalu? Ar klausti šito yra normalu? O aš - normali ar nelabai? Ką draugas, atsakydamas į klausimą "Kaip gyveni?" žodžiu "Normaliai"  ištikrųjų pasako? Kad kaži, ar nori toliau su tavimi kalbėti/gyvena nuobodžiai (pagal kieno standartus?)/yra nelaimingas (-a) ir tokiu būdu bando paslėpti savo dabartinę misery būseną?

Ta proga, lendame į internetą (-us) ir bandome atskleisti tikrąją normalus kilmę. Lietuvių kalbos žodynas (galite ir jūs tokį rasti 'lkz', taškas, 'lt') duoda paaiškinimą, kad normalus  tas, kuris atitinka normą ir yra paprastas. Na, toks savas čiūvas, jei jau kalbant vietinių miestelėnų kalba. O kai lietuvių kalbos žodynas normalų įvardina kaip psichiškai sveiką, tai viskas kaip ir paaiškėja - visa vietinė fauna teigdama, jog su tuo čiūvu viskas normaliai yr (kirtis ant 'a' ir 'y'), tiesiog patikina, kad štai, jų draugelis tai jau tikrai psichiškai sveikas, todėl į saulėgrąžų gliaudymo komandą priimamas be išlygų. Bet vis dėlto, kaip ten su tuo normaliu gyvenimu ar normomis?

Įsijungi Facebook, pasiklausai Tedx [x], perskaitai motyvacinę knygą, sumoki vieną kitą keliasdešimtuką apsilankydamas dar vienoje konferencijoje (arba pažiūri Live versiją) norėdamas atrasti atsakymus į visus tavo jaunoje galvelėje iškilusius klausimus. Tada ryte prabudęs savo įprastuose tėvų namuose supranti, kad esi tik dar labiau sunerimęs eilinis naujosios kartos jaunuolis, kuris, greičiausiai, yra dar greičiausiai ir nenormalus, nes per metus neaplankė po 3 naujas šalis, neturi Instagram bent tūkstančio follower'ių (a.k.a šnipinėtojų), nesukūrė apps'o, padedančio pasiruošti egzaminams per 3 dienas, nesusituokė ir vestuvėse nenusisamdė 5000 eurų kainuojančio fotografo ar nepasidalino dar viena treniruoklių salės nešvarių veidrodžių nuotrauka. Arba supranti, kad gyveni 'ant tiek' normalų, arba kitaip - nuobodų - gyvenimą. Kodėl nuobodų? Nes ne tokį, kokį gyveną tavo x draugas, x šalies Instagram gyventojas, x politiko vaikas, ne tokį, kokį turėtum gyventi pagal tėvus, žiniasklaidą, Instagram, Facebook, pasaulio lyderius ar dar daug kitų x pasaulio personažų ir, akivaizdu, labai nuobodų gyvenimą'. Ir ginkdie, nebandau dabar motyvuoti dar vieno užsidepresavusio jaunuolio, kad jis neturėtų kreipti į socialinių tinklų žvaigždutes, sakydama, kad viskas x gyvenime, kas išviešinta - tik gražioji jų gyvenimo pusė. Už mane tai labai sėkmingai daro dar milijonas internete rašančių ekspertų, nusimanančių, ko reikia šiuolaikiniam jaunimui.

(Vis dėlto, ko mums reikia? [pasimetusio veiduko emoji])

Man tiesiog kyla klausimas... Iš kur žinome, kad būtent tas asmuo gyvena normaliai, o aš jau ne? Kaip suprasti, kada aš normali, o kada - ne, jei mano elgesio dar nepradėjo nagrinėti gydytojai? Ar natūralu, kad aš iškeliu tokį klausimą savo moteriškoje, šviesių plaukų galvoje?

Knygoje "Sapiens: Glausta žmogaus istorija", parašytoje Yuval Noah Harari (negaliu žodžiais išsakyti rekomendacijų!), tarp daugelio įdomių žmoagaus evoliucijos temų nagrinėjama ir kita - natūralumo tema, kuri lietuvių kalba labiau suskambėtų per žodžių junginį 'normalumo tema'. Autorius teigia, kad mūsų visuomenė draudžia viską, kas yra nenatūralu/nenormalu (toliau tuos žodžius vartosiu kaip sinonimus, nors gal jie ir nėra tokie). Jis užklausia 'Kas yra natūralu?' ir tuoj pat atsako, kad iš biologinės pusės nieko nėra nenatūralaus, kas egzistuoja, ką įmanoma padaryti, atlikti ir pan. Tikrai nenatūralus (nenormalus) dalykas/įvykis/objektas/subjektas yra tik toks, kuris priešinasi gamtos dėsniams ir, tad, toks dalykas paprasčiausiai logiškai negali būti uždraustas žmogaus. Pavyzdžiui, kaip autorius toliau šneka, nė viena visuomenė nėra uždraudusi vyrus augti fotosintezės pagalba, moteris bėgti greičiau už šviesą, ar niekas nėra uždraudęs neigiamus elektronus traukti vienas kitą. Tai neuždrausta, nes biologiškai tai - neįmanoma ir... nenormalu.

Ištikrųjų, žmonių elgesio, aprangos, šnekos, įpročių nenormalumas kilo iš Krikščioniškosios teologijos, kuri skverbėsi į žmonių mintis, galvas, nusėdo šimtmečiams, tūkstanmečiams ir mutavo į nenormalų lyginimą prašalaičio gyvenimo būdo su savuoju ar tiesiog išvaizdos lyginimą pasitekiant į pagalbą biologiškai neegzistuojančias normas ir standartus. Tai yra, normalumas tupi svarstyklių viduryje, vienoje svarstyklių pusėje - kaimyno (vyro!!) rožinės kelnės, o kitoje - tavo naujausios H&M tympos tiesiai nuo vitrinos. Tada kažkokiu būdu svarstyklės lūžta pusiau, nes kaimyno aprangos nenormalumo "svoris" griūva žemiau kelių, o tavoji pusė su normalumu kabo ore viename lygyje, nes gi - lygis! 

Kas yra tikras vyras? O kas yra tikra moteris? Būti žaliavalgiu ar mėsiaėdžiu yra normalu? Britai, vedžiojantys vaikus už pavadėlių yra normalu, ar ne? Visuomenės džiaugsmas buvusio kalinio tapimu garsiu modeliu ir jo internetinis garbinimas - normalu ar ne (nuorodoje straipsnis pavadinimu "'Hot convit' Jeremy Meeks is out of jail and set to become fashion's most talked about man)? Aukščiau paminėtos knygos autorius kaip pavyzdį knygoje pateikia dviejų vyrų nuotraukas - Liudviko XIV ir Barack'o Obama'os. Pastarasis - kaip ir priklauso (?) - apsirėdęs juodu kostiumu, apsiavęs juodais batais, na, o Karalius Liudvikas - visas spalvotas, išsipuošęs, utėlių knibždantis jo perukas siekia žemę, jo kojas puošia ilgos baltos pėdkelnės, o jo vyriškumą gelbsti tik kardas, į kurį jis elegantiškai, kaip balerūnąs, pasirėmęs. Pabandykite priversti savo tėtį/brolį/vyrą/draugą aprengti taip, kaip 18 a. vyriškumo etalonai rengėsi savo noru ir išleisti jį į gatvę. Net jei ir pasitaikytų nenormalus jūsų partneris ar šeimos narys ir jis, vis dėlto, išeitų taip pasipuošęs į gatvę, tai vietinė fauna jo savu ir normaliu čiūvu jau nebepavadintų. Tuo tarpu Y. N. Harari nuoširdžiai stebisi, kodėl vyrų išvaizda ir elgesys tapo tokie niūrus per šimtmečius, kai pagal gamtos dėsnius vyriškoji gamtos dalis yra ta su spalvotomis plunksnomis ir elegantiška eisena, nes tik tokiu būdu patinai gali atkreipti dėmesį į patelę. Ir čia jau turėtų pradėti kirbėti skaitančiųjų galvoje pasipiktinimo mintys, kad žmonės - ne patinai ir ne patelės! Galbūt. Bet... paskaitykit knygą. Jei bijote - neskaitykite. 

Bet ne apie vyro ir moters vaidmenį norėjau pakalbėti, o apie tai, kaip aplinkoje girdimas nuolatinis vertinimas. Kiekvienas esame savaip ekspertas, žinantis tikrąją gyvenimo tiesą. Ir tikrai žinome, kada yra normalu yra elgtis vienaip ar kitaip. Teisiame ir išteisiname, uždedame štampus, bet užklausti net negalėtume atsakyti,  kokioje skalėje vyksta tas vertinimas. Kurgi tas atskaitos taškas? Aš pats? Tada peršasi išvada, kad kiekvienas esame kaip ta Saulė, apie kurią sukasi kitos planetos - vieni ir nepakartojami. Bet, o, tačiau - turiu nuliūdinti - net Saulių yra daugiau nei viena. Ar dvi. Ar trys. Tai pagal ką vertiname kaimyno elgesį? Na tokį, kuris neišlipa iš įstatymiškai nustatytos ribos, bet jau iš mūsų protu nusistatytos normalumo ribos - tai tikrai... 

Kaip gaila (o gal visdėlto - ne), kad šiuo parašymu jokios išvados nepriėjau. Tik pamąsčiau ir pakeverzojau. Tačiau žinau vieną - kuo daugiau vertiname (kas lygu ir aptarinėjimui, a.k.a apkalbinėjimui) - tuo daugiau parodome, kiek dar pasaulio nematėme, kiek skirtingų žmonių nesusitikome, kiek mažai metų nugyvenome, kiek mažai istorijoje ar biologijoje nusimanome, kiek esame egoizme paskendę, nes gi mes kievienas individualiai - normalumo vertinimo atskaitos taškas. 

Ir išvis, kai pasižiūri, kiek mes turime daug laisvo laiko gyventi svetimų žmonių gyvenimus! Už tai ir pakelkime plastikinį butelį vandens [velniuko emoji]. 

.--. Iš kur tai atsirado?

***

Pro viržius ir kitokių augalų laukus bridai į pievą plačią žalią. Už kilometro ar dviejų matei, kaip miško pašonėje stirnos tyliai budi. Ir kai guminiai batai bandė skęsti pelkėse miškų, tu priėjai žirgų kaimenę - tamsių, liūdnų akių. Kiekvienas žirgas žvilgsniu istoriją sekė, kaip atsidūrė už žmogaus kurtos tvoros. Akyse, kurias aplipo bimbalai nelabieji, galėjai filmą sukti vesterno ar dramos.

Bet šių gyvūnų kūnuose glūdi ne šiuolaikinės pasakos su ant nugaros vaikais pramogaujančiais. Jų širdyje ir karčiuose dar slepiasi Simarono žirgo išgyventas gyvenimas. Jų švelnios šnervės dar pamena aukšto krioklio vandens kvapą, neaprėpiamas lygumas, kur lakstė sau laisvai su broliais ir sesėm. Kur nekaustytas kanopas gramdė į uolienas, kurios dar net nebuvo suformuotos vandens ir vėjo. Bet labiausiai jautėsi sentimentai vėjui, kuris jų karčius plaikstydavo stipriai, o atėjus vakarui sušilusia nugarą švelniai glostydavao bei leidžiantis saulei. Rupšnodavo žolę žalesnę už spalvą žaliausią. Pasveikindavo žvengimais gimimą naują.

Kol atėjo tas metas būti pažabotiems - skirtingiems žmonėms su skirtingais motyvais. Tie, kurie grožėjosi žirgų elegancija, juos švelniom rankom gydė ir glostė, įvairias šepečiais jiems pavargusią nugarą šveisdavo. Žirgai pamena, kaip žmonių vaikai jiems gėles skindavo, kaip po jų kojomis klupdavo vyrai, ištiesę žiedus moterims mylimoms, kurios vilkėdamos ilgom suknelėm balnuose kliūtis įveikdavo. Kaip seneliai sodindavo dešimtąjį anūką pirmiesiems bandymams negailestingo skrydžio [nuo aukšto žirgo]. Dar akys jų pasakoja, kaip varžybose moterys ir vyrai jiems šnibždėdavo į ausį palaikymo žodį, kad jie gali viską, o jų kūno galios - beribės.

Prisimena, kaip mylimi jojikai verkdavo ašarom dėl skambaus medalio ir rankose laikomo auksinio metalo. Žirgai dar pasakoja, kaip jie prunkšdavo iš juoko, suvokdami, kokie keisti auksiniai norai apnikdavo juos prajodžiusius žmones. O žirgams tereikėdavo to padrąsinimo žodžio ir švelnaus ar šiurkštesnio prilietimo per šoną sušilusį. Ir vėjo karčiuose bei žolės, o ne šieno, sugriebto dar užpernai per šienapjūtę vieną.

Istorijos nesibaigė, tik tau jau smigo guminiai. Ranką ištiesei, palietei jo švelnią nosį. Jutai, kaip pro šnerves vėjo šilti gūsiai apkabina tavo delnus, o žirgo nuverktos akys kviečia klausytis kitų padavimų. Džiaugiesi, kad laukai jų namų didžiuliai, o juose - žirgai seka pasakas protėvių lūpom.

.--. Iš kur tai atsirado?

Akimis Ji ieškojo Jojo.

Jis, tuo tarpu, jautė širdimi.

Svetimų žmonių glėby jie bandė troškulį malšinti. Bet kiekvieną kartą apkabinus jautė, Jis ir Ji, kad šaltos rankos liemenį kabina, kad negilus žvilgsnis jų kūnus nulydi. 

Sapnuose Ji sapnavo, kaip šypsenos plačios mylimąjį sutiko, glostė plaukus juodvarnio spalvos. 

O kitam gale to pačio miesto, Jis skaičiavo jonvabalius, žybsinčius už lango. Tą naktį Jis sapnavo, kaip moterį žmonių būry su žibančiom akim sutiko. 

Gatvėje prasilenkė jie ne kartą, gal lietėsi alkūnėmis netyčia, bet atsisukę nieko jie nematė - tik svetimų žmonių širdis. Bet prisilietimo galia beribė - tarsi gija juos vijos, apraizgė buvusiuosius, patrtis, nežemiškas duotybes. Ir kai gija į mazgą susivijo [rišamą jūreivių], jie Cafe de Paris prie vieno stalo sėdo. 

Delnais besišypsančius veidus parėmę, jie neslėpė džiugesio, viliojančio meilę. Jie matė tik tai, kas tiesiai prieš juos sėdėjo, o periferinis matymas įsimylėjime išblėso. Kol Jis juokavo apie nuotykius savo, Ji jautė jau ant rankos žadėtą - vestuvinį - žiedą. O Jo juokų gilioj esmėj paslėptas meilės priesakas užgijo. Nuo pirmojo susitikimo jie dalinosi namais gausiais, spaudė ranką naujiems draugams, dalijosi meile - šilta, aistringa [fizine] ir emocijų burbule pasislėpusia jausmingąja. 

Ir kai lipo iš duobių jie susikabinę, kai šoko namų salione džiaugsmo šokį, jie jau kūrė paveikslus šeimos planuotos. Ir vieną rytą, vos prabudus, kai saulė įšildyti net kambario nespėjo, Jis pravėrė mylimosios miegamojo kambarį. Tyliai pasigrožėjo Jos užmiegotu veidu, ir įsmukęs į šiltą guolį šalia Jos, Jis paprašė būti žmona Jojo. Ir nors nujautė Ji tą seniai, bet širdis suvirpo iš meilingos ir aistros pilnos audros. Pasakė Ji tausotus tuos žodžius: "Taip, nes myliu aš Tave". Ir Jis atsakė bučiniu - aistros ir meilės kupinu.