.--. Vitražiniai keliai. 

Būtiniausi daiktai buvo iškelti iš lagamino į kelioninę, nedidelę kuprinę. Laukia ilgi pasivaikščiojimai Maroko sostinės akmenuotomis gatvėmis. Saimonas atsivertė savo kelionės plano pirmąjį lapą ir bandė apskaičiuoti, kiek gi šiandienai jam reikės pinigų, vandens atsargų, kiek turės galimybės pavalgyti kavinėse, o kiek - tiesiog užkandžiauti. Tada, supratęs, kad tai - tik vienos dienos, ir net ne nakties, pašmirinėjimai po Rabatą, jis susimąsčiusiu veidu perbraukė delnu per vis dar šlapių plaukų sruogą, vis krentančią ant kaktos, ir pradėjo kraustyti kai kuriuos daiktus iš kuprinės į lagaminą - atgal. 'Beprasmis darbas' - jis prikando lūpą ir susierzinusiu žvilgsniu bandė akimis atrasti savo rankinį laikrodį, kuris galėtų jam nurodyti kelią šios dienos laike.

Kai fotoaparatas, piniginė, dokumentai, skara nuo dulkių ir vėjo, du litrai vandens ir keletas baltyminių užkandžių nugulė jo kuprinės gale, jau mušė devintą valandą ryto. Saimono, kaip ir kitų viešbučio gyventojų, laukė paruošti pusryčiai. Rakindamas duris iš spalvoto koridoriaus pusės, Saimono galvoje šmėkščiojo daiktų sąrašas - dažniausiai pamirštami vertingiausi ir naudingiausi daiktai, o ant pečių nugulą sunkiausi, bet jokios pridėtinės vertės ilgiems pasivaikščiojimams nepridedantys. Žengęs keletą žingsnių ryškiai mėlyna ir geltona spalvomis išdažytu koridoriumi, jis jau norėjo gręžtis atgal ir patikrinti, ar tikrai užrakino duris. 'Užrakinau' - ir nuėjo link lifto, kuriuo nesinaudojo, nes labiau mėgo laiptus. Ir taip visą gyvenimą nuo mažumės, arba bent jau kiek prisimena.

Antrame iš šešių viešbučio aukštų jau galėjai justi stipriai prieskoniuotų pusryčių aromatą. Saimonas nebuvo didelis Indijos ir panašios į ją virtuvės mėgėjas, tačiau neabejojo, kad niekur kitur negaus geresnio rytinio valgio nei šiame viešbutyje, todėl teks apsiprasti - tiek su su panašiais į indišką virtuvę kvapais, tiek su skoniu. Bet tai buvo akivaizdus nusistatymas dar neapžiūrėjus to, ką šios šalies vietiniai siūlo savo pogrindinio aukšto virtuvėlėje. Iš tiesų, Saimonas nėra bandęs jokio patiekalo, kilusio iš Maroko tradicinės virtuvės. Viskas, ką jis įsivaizdavo rasiantis ant stalo - tai daug kario, ciberžolės ir kitokių, geltonai patiekalus, nuspalvinančių prieskonių, sumišusių su neatpažintais padažais ir mėsa, kurios skonis neprimena nei vištienos, nei avienos. 

Įžengus į viešbučio erdvę, kurioje nuolat sukasi išalkusieji arba mokantys gaminti ir gaunantys už tai atlyginimą iš viešbučio vadovybės, pasirodė nedidelis valgomasis - aštuoni keturviečiai staliukai, uždengti nertomis staltiesėmis ir prie keturiu langų priremti keturi dviviečiai atsiskyrėliai. Sienos, kaip ir jo kambarys, buvo išpuošti Maroko kraštovaizdžio nuotraukomis. Tačiau čia sienos nebuvo baltos arba bent pilkos. Valgomojo erdvė buvo ryškaus turkio spalvos, ant lubų puikavosi rankomis, net neabejojo Saimonas, piešti ornamentai ir piešiniai. Du iš dviejų langai buvo papuošti vitražiniais stikliukais - pro juos sunkiai skverbėsi šviesa. Nors buvo gana tamsu, o tyloje girdėjosi tik toli virtuvėje barškančių indų garsai bei palubėje besisukančio ventiliatoriaus sparnai, betSaimonas jautėsi jaukiai ir, svarbiausia, vėsiai.  

Apsvarstęs galimybę priėsti prie keturviečio staliuko ir turėti šansą susipažinti su galimai šalia prisėsiančiais viešbučio gyventojais, jis vis dėlto pasirinko vieną iš mažesnių stalų, atremtų į vitražais puošto lango palangę. Vieną kėdę naudojo sau, o kitą - nemažai sveriančiai kuprinei. Atsisėdęs jis apsižvalgė su tikslu atrasti ženklą, kokiu būdu jis bus pamaitintas. Apžvelgęs erdvę, pačiame kampe pamatę nedidelį, kaip vėliau paaiškėjo - šaltų užkandžių, stalą. Nespėjo jis apžvelgti kiekvieno kampo, kaip už nugaros jis pajuto krenkštelėjimą ir pro dešinį petį jam prieš nosį išlindo tamsesnio gymio moters ranka su ryškiomis apyrankėmis, per ilgais nagais, laikanti šio ryto valgiaraštį išsirinkti karštus patiekalus. 

Kai Saimono akyse pasirodė nepasitikėjimas ir pasimetimas, ši maloni vietinė moteris, kuri rodėsi ką tik grįžo iš keisto spalvingo pasirodymo scenoje, ėmėsi virtuvės gidės rolės. Pirštu ji pabadė kiekvieną erdvės kampą tuo pačiu laužyta anglų kalba aiškindama, ką vienur ar kitur Saimonas rasiantis užkąsti. Viešbučio svečiai turėjo galimybę užsisakyti iki keturių karštų patiekalų vienam žmogui, rinktis iš šaltų užkandžių, išdėliotų pasidabruotuose induose bei neriboti savęs su kava, arbata, kitais gėrimais bei saldumynais, kurių Saimonas nematė, nes buvo palikti jo nematymo zonoje - už nugaros.

Nors keturi patiekalai skambėjo įspūdingai, bet moteris, kurios vardas, pasirodo, buvo Alara (bent jau taip buvo parašyta jos vardo kortelėje, segėjusioje kiek žemiau krūtinės, labiau ant liemens), patikino, kad patiekalai nėra dideli, labiau užkandžiai nei pagrindiniai, tad tam, kad šis jaunas vyras pasisotintų ir jaustųsi pasiruošęs dienos kelionei, jis privalantis išsirinkti visus keturis pagrindinius bei nepamiršti išbandyti visų užkandžių, kuriuos ji pati visą rytą - nuo trijų ryto - ruošė praalkusiems. 

Pastarasis faktas Saimoną vertė abejoti jo teisingumu, tačiau atsisakyti Alarai negalėjo ir pažadėjo, kd darys taip, kaip ji rekomendavo. Kai Saimonas jau ruošėsi įnirtingai pradėti skaityti meniu ir rinktis tai, kas bent jau skamba maloniai skrandžiui, virtuvės gidė vėl įterpė savo balsą ir buvo aišku, kad Saimonui pačiam rinktis nereikės - jam bus parinkta ir pristatyta prie stalo - norės jis to ar ne - skaniausi patiekalai 'pagal Alarą'. Nors iš moters lūpų patiekalų vardai skambėjo kaip egzotiškai nuodingų vaisių pavadinimai, o jos veido išraiška buvo labiau siūlanti nei peršanti, bet balso tonas, kūno judesiai privertė Saimoną linkčioti galvą ties kiekvienu jos pasiūlymu, teiginiu ir suvokti, Alarai jau palikus jį vieną, kad jis net nežino, kiek ir ko užsisakė. 'Gal taip ir geriau'. Nurijęs jau kylančią nesusipratimo šypseną, jis pasilenkė per stalą, ir tikėdamasis, kad pirmųjų patiekalų pristatymas užtruks, jis nusprendė papildyti šio ryto savo dienoraštį su pirmaisiais įspūdžiais, pradedant nuo vakarykščio skrydžio. 

Jis nespėjo atsiversti savo užrašų pirmojo balto lapo, kaip akies kampučiu pamatė, kad iš to kampo, kur pagal viską truėtų būti virtuvė ir indų plovykla, jis pamatė, kaip jam moja virtuvės patarėja ir priekaištingu žvilgsniu bei visa galva jam rodo į stalą, laukiantį Saimono su įvairių rūšių užkandukais. 'Ramybės čia nebus' - pasakė. Nustūmė užrašus, pasikėlė ir, Alaros džiaugsmui, keliavo link jos išgirtųjų ir jau nuo trjų ryto paruoštų valgyti šaltųjų tradicinės Maroko virtuvės patiekalų. 

.--. Vitražiniai keliai. 

Kai Saimonas pramerkė akis, pirmas vaizdas, kurį pamatė - įvairiose kambario vietose išmėtyti drabužiai, pradarytas ir dar neiškraustytas lagaminas. Kai erdvė buvo apžiūrėta, o kaklo raumenys spėjo įsitempti nuo nepatogiai užkeltų pečių, šio jauno vyro po neramios nakties sunki galva įkrito į per minkštą pagalvę. Pro akies kraštelį matė, kaip pro pravirą langą bando spraustis rytiniai spinduliai. Nuo tiesioginės saulės slėpė sunkios, nublukusios geltonos spalvos užuolaidos. Už kambario sienų - nepakeliamas gatvės triukšmas. Taip pat nepakeliamas, kaip ir labai ankstyvo ryto Rabate pulsuojantis karštis. 

Prieš bene keturiolika valandų Saimonas jau lėktuve jautė, kad būsimų trijų mėnesių kelionė prasideda nuolat svylančiais akmenimis, sienomis ir asfaltu kvepiančiame Maroke. Nors buvo nusiteikęs ir tam pasiruošęs - tiek emociškai, tiek fiziškai - bet pirmoji pažintis su šia šalimi ne iš gerosios pusės slėgė prie žemės. Kaip ir tikėjosi, žengus koją ant pirmojo lėktuvo laipto jau svetimama krašte, jį pasitiko tas pats pojūtis, kurį patiria kiekvieną šeštadienį, lygiai šeštą valandą vakaro pravėrus namų pirties duris. +40, o jausmas, kad oras užkaitęs iki stadijos, kai kyla pirmieji burbulai, o tu jau drąsiai gali įmušti kiaušinius be lukšto, jei nori sukurti pavykusius Benedikto kiaušinius. 

Pačiame lėktuve, skrydžio metu jam nepavyko susikaupti nei knygai, nei muzikai, todėl tas ilgas penkias valandas jis stebėjo, kaip lėktuvo praėjimo taku šmėžavo stiuardesės, uodė šildomų, ką tik iš plastmasinių įpakavimų išimtų, makaronų kvapus, skaičiavo, kas kiek laiko ir kiek keleivių praveria tualeto duris. Retkarčiais žvilgsnis nuklysdavo į šalia sėdinčio kaimyno atverstą, bet neskaitomą žurnalą. Panašus į pietų Europos gyentoją, galimai italą, stilingas ir kvepiantis prabangiais kvepalais, šalia sėdintysis mėgavosi galimybe pamiegoti kone visą skrydį. Deja, pačiam Saimonui teliko tik bandyti neužsinorėti šlapintis, kad tik nereiktų žadinti šio nebylaus pakeleivio. Lėktuve jis stebėjo ir tą merginą švesių plaukų, kuri sėdėjo trimis eilėmis už jo, bet, skirtingai nei jis, prie praėjimo tako. Jo nusivylumui, mergina slėpė akis po stilingais, bet gal kiek per dideliais akiniais, o viskas, ką galėjo aiškiai mayti - tai maža, truputį riesta jos nosis, šviesi, strazdanomis išpuošta veido oda - švytinti ir lygi - bei ilgi, palaidi jos plaukai, atspindintys pro lėktuvo langą krentančią šviesą. 

Baimės skrydžiams nebebuvo, bet aukštaūgiui vaikinui kiekviena kelionė pigesnių avialinijų lėktuvais atimdavo iš jo visą entuziazmą, kurį vėliau reikėdavo grąžintis kone dvi dienas. Namie užtektų vienos paros, o svetimame krašte motyvacija ir energiją grąžindavo tik sąlyga, kad pirmoji para svetur bus praleista miegant ir valgant. Šis rytas Saimonui  - pirmasis jo trijų suplanuotų mėnesių kelionėje. Pirmasis svetimame, karštame krašte. 

Viešbučio kambario lubas puošė smulkiais, šviesiai mėlynais stikliukais išklijuoti ornamentai. Sienos nukabinėtos Maroko gražiausių, kaip jis spėjo, gamtovaizdžių nuotraukomis. Nors tokie paveikslai labiau tiktų išpildyti bendrojo naudojimo erdves, bet tai vis geriau ir jaukiau, nei gulėti baltų sienų, baldų ir baltų patalų kambaryje, labiau primenančiame ligoninę nei svetingą ir gana brangų viešbutį. Taip, brangų. Saimonas nusprendė, kad keliaus daug kur pėsčiomis, mindys takus ir takelius, gal net nebus pavalgęs iki galo, bet miegos brangesniuose nei vidutiniai viešbučiai. Ko jau ko, bet miegas jam - svarbiausias geros kelionės atributas. Todėl ir dabar jis guli karališko dydžio lovoje, jo kūną dengia avie vilnos prikimšta antklodė, kurį, kad ir kaip bebūtų vis dar keista, šį karštą rytą leidžia kūnui jaustis vėsiam. Tai leidžia daryti išvadą, kad, nros žiemų čia ir nėra, bet dykumų šaltąsias naktis galima pramiegoti šiltai šių patalų dėka. Jo kambaryje ne tik lova ir kėdė bei paveikslais (kurių autorius, kaip vėliau paaiškėjo - garsus italų fotografas Massimo Bassano) nukabinėtos sienos, bet ir trejos durys - į koridorių, į vonią bei į miniatūrinę svetainę su virtuvėle, pilna būtiniausių įrankių, gelbėjančių norint susikurti paprastą vakarienę ar susiruošti pusryčius. 

Šalia lovos, ant žemės pamestas, rankinis laikrodis rodė 7 valandas ryto. Neįtikėtinai puikus laikas kėlimuisi, nors galva dar ūžė nuo buvusių ir esamų garsų bei naujų vaizdų prieš akis. Kad neaptemptų akyse, jis pirmiausiai atsisėdo ant lovos krašto, nuleido akis į grindinį, o tik vėliau visu kūnu stojosi iš guolio. Nuoga krūtine atsisukęs į užuolaida pridengtą langą, jis, kaip tradiciškai, išėlęs rankas į lubas, pasirąžė, pasisuko į vieną ir kitą šoną, kad pajustų kiekvieną nugaros, rankų ir krūtinės raumenį - pajustų, kaip jie bunda iš sąstingio ir nėtikėtų įvykių. Vis dar nuogas, jis pritūpė ant grindų, ištiesė kojas ir vienu kartu, garsiai skaičiuodamas, padarė penkiasdešimt atsispaudimų. Tradiciškai. Peių juostos ir rankų raumenys apšilo, širdis greičiau pradėjo varinėti kraują po kūną ir rytas pagaliau rodėsi nebe slėgiantis, o pilnas naujų būsimų įspūdžių. 

Kai pėdų pirštus pasiekė pirmoji šilto vandens srodė, jo kūnu nuvilinijo odą pašiurpinusi banga. Persiliejęs pirmiau šiltu, kone karštu vandeniu, jis vietą užleido vėsesniam. Norėjosi ledinio, tačiau dėl šio krašto oro net brangiausiai viešbučiai nesuteikia galimybėmis mėgautis lediniu arba bent jau šaltu vandeniu. Viskas, ko gali tikėtis - vėsesnio nei vidutinio vandens srovės, nuplaunančios nuo veido nakties sapnus ir prabudinantis kiekvieną kūno ląstelę, naktį mirkusią Rabato miesto drėgmės ir Saimono kūno prakaito mišinyje. Tačiau jau tada, kai pirštai užsuko paskutinius dušo srovės lašus, jis galėjo jausti, kaip bunda apetitas, pagaliau iki galo atsimerkiančias akis ir iš sąstingio bundančias kojas, reikalaujančias veiksmo, patogių batų ir bent keliadešimties kilometrų be paliovos. 

***

.--. Džiunglių takais.

Samanose klimpsta pusnuogės pėdos. Pirštų galiukais ji junta žemės drėgmę, garbanotų žolynų kutenimą. Aplink - gamtos tyla. Ta, kurios ore vabzdžiai zvimbia, kur girdi kaip vėjas šiugždena medžių lapus. Džiunglės. Ant pečių - sunki kuprinė. Ant kaktos - prakaito lašai sumišę su atogrąžų drėgme. Plaukus dengia bitininko kepurė, o nuo kūno sklinda to reklamuoto kremo nuo uodų kvapas. Mergina tyliai sau panosėje skaičiuoja kas kiek laiko pasigirsta kaži kokių gyvūnų, ar tai paukščių, garsai. Rankos nepailstamai stumia tolyn į veidą besikėsinančius didžiulius džiunglių medžių lapus. 10 metrų į priekį - bene ilgiausias matymo perimetras, o už jo - stori kamienai, krūmas už krūmo. Rankos riešą puošia drėgmei atsparus laikrodis, bet jis jau pamirštas pasiklydusiame laike. 

Tai - lėtas žingsniavimas. Pėdomis ji tikrina galimai per minkštą žolyną, grasinantį palikti ją be batų šiose džiunglėse. Norisi vis dažniau pasitaisyti pečius užgulusį svorį. Troškulys nekankina - nugarą slegiančioje kuprinėje paslpėptos vandens atsargos. Jau geriau nešti, nei trokšti, nusprendė prieš kelionę. Jos kelionę vis stabdo apsaugos instinktas, verčiantis sulėtinti žingsnius, įsiklausyti ir kiek įmanoma labiau nutildyti kvėpavimą. Ir net jei tuo metu vienintelis garsas - nuo ėjimo virtęs giliu dūsavimu, kvėpavimas, bet nė sekundei nepaliko tave stebinčio draugo jausmas. Rodos, kiekvienas krustelėjimas, judesys nulydimas nepažįstamojo, besislepiančio iš už tai ano gėlių kuokšto. Kiekviena žmogiška būtybę yra patyrusi tą jausmą, kai garsas tavo žingsnių, tavo kvėpavimo, virsta dvigubai garsesniu, su jį lydinčiu aidu. Ir tą jausmą, kai aidas pranyksta tą akimirką, kai tik sustoji bei lėtai apsižvalgai. Tyla. Randi - neko, tik tą keistą jausmą, elektros srove perveriantį kiekvieną nervo ląstelę tavo adrenalino primaitintame kūne. 

Tik garsai ir augalai. Augaluose besislepiantys garsai, o jų šeimininkai - išdidūs, kuklūs atogrąžų gyviai. Ar norisi juos išvysti? 

Tačiau drąsiausi atogrąžų gyventojai - spiečiais skraidantys vabzdžiai, smalsiai liečiantys nuogas kūno vietas, savo sparnų judesiais nepaliekantys klausos ramybėje. Nors nemalonus kūno kvapas atgraso juos ūpti ant jau saulės nubučiuotos odos, bet jų plazdėjimas nepalieka merginos ramybėje. Kompaso ir intuicijos draugija pašnibžda į ausį, kad netrukus prieš akis turėtų atsiverti vandens telkinys. Dar nežinia, ar tai šniokščiantis krioklys ar veidrodiniu paviršiumi besipuošiantis ežeras. Galvoje - optimistinės prognozės, nes vis dėlto yra galimybė, kad spinguliuojantis gaiva ežeras gali būti tik miražas, o realybėje - neperbrendamas pelkynas, džiuiginantis tik jame įsikūrusius šliužus. 

Ėjimą stabdo ne tik sudėtingos kojoms sąlygos, bet ir smalsumas, sustabdantis kūną, priverčiantis tiesti ranką link tos keistos, kiek netikėtos formos gėlės, pasislėpusios ir blankiai šviečiančios švelniai rožine, saulėlydžio nudažyto dangaus, spalva. Mergina suvokia, kad ryški spalva čia, atogrąžų tyruose, nežada nieko saugaus. Tūnantis pavojus kerinčiame kvape, o ji - viena. Tačiau ta spinduliuojanti spalva vilioja žvilgtelti, mėgautis augalo grožiu iš arčiau. Pulsas pakyla, širdis didina ritmą tarsi po puodelio stiprios rytinės kavos. Abejonė ir smalsumas - drauge. Racionalus protas gasdina galimomis pasekmėmis, o kraują pumpuojantis organas vaikiškai atveria esamos galimybės nuostabumą. Kol ji šnekėjo pati su savimi, rankos jau lietė tą delno dydžio žiedą, slepiantį savy nėtikėtą nuodą. Gėlė atvirai, be kuklumo, atvėrė savo nuoga būvį, parodė, kas kituose augaluose matyti tik pro mikroskopą. Tarsi gyslos, išvagojusios nuvargusias kojas, taip ir gėlės žiedlapiai bylojo apie turimą ilgaamžę, nuvargintą būtį, kurios neturėjo kur panaudoti. 

Apžiūrėjus gėlę, būtina apžiūrėti rankas. Jokių pranašų apie nudegintą odą. Tačiau jau nebe gėlės nuodinga būtis svarbu šiuo metu, o tolumoje galimai tyvuliuojantis vandens telkinys. Galimybė nusimaudyti nuogai, atsigaivinti ir tęsti kelionę į uostą laivų. Mintyse ji skaičiuoja nueito ir likusio laiko skirtumą. Iškvėpia ramų atodūsį, suvokus, kad viskas vyksta pagal planą. Ir tada...

Tada pasigirsta tas netikėtas triukšmas. Tikėtas, bet ne taip. Ne, ne pirmtakai ūbavo ir ne paukščiai dainavo, nes jie jau kelis kilometrus palikę džiunglių prašalaitį vienatvėje, Šis naujas garsas, privertęs net krūptelti, užliejo merginos ausis ir sušiurpino kūno gyvaplaukius. Maždaug už kilometro šniokštė vanduo. Iš skleidžiamo garso buvo akivaizdu, kad tai - didelis, vėsinantis ir skaidrus atogrąžų miškų krioklys, kviečiantis jo pursluose glėbesčiuotis kiekvieną praeivį. 

Bandymas atrasti saugų samnaų kauburį nusprendė sekti iš paskos. Rodėsi, kad bus prieita menka proskyna, kurioje galimai tilptų iki trijų medžių, bet žmogiškas aiktelėjimas iš nuostabos nuvilnijo medžių viršūnėmis. Akyse atsivėrė futbolo dydžio erdvė. Minutę kitą vyko kvėpavimas gaivos pojūčiu, galvoje sukosi matematinės formulės apskaičiuoti krioklio aukštį, ežero gylį ir pavojingumo lygį. Sunki kelioninė kuprinė bumptelėjo ant žemės. Po to žemę greit pasiekė kepurė, maikutė ir šortai. Batai palikti desertui. Ir štai ji nuoga, vis dar su batais, ji stovi ant kranto šniokšiančio krioklio. Krentančio vandens purslai siekia veidą, paskatindami nieko nelaukti. Kai pėdos, jau nuogos, pajuto tą pirmą, vėsų, bet ne šaltą, prisilietimą, malonumo šūksnis išsprūdo iš lūpų - garsiau nei tikėtasi. Kai vanduo apglėbė šlaunis, o vėliau - liemenį, ji giliai įkvėpė ir paniro. Paniro į žmonių nedrumstą gyvybės šaltinį, nuplovė nerimą ir adrenaliną... 

.--. Iš kur tai atsirado?

Vyro šio širdis didžiulė.  Kol mama atrišo diržą to vežimo, Jam galvoj jau sukos, kaip skins glėbį Jis narcizų, įlips į purvo duobę, pasidarys vieną kitą kelnių skylę. Kai pajuto laisvę nuo supančiotų diržų, nėrė pro mamos sijoną, o kol pasiekė tą pievą, spėjo nubalnoti nosį. Bet nė motais iš paskos skubanti ta moteris-mama, jam prieš akis - plytinti žaliuojanti pieva. 

Tarp tų geltonų žydinčių gėlių pasijuto kaip karalius šių laukų. Kad tvirčiau stovėti būtų, į rankas, jau gėlių pilnas, griebė lazdą, pagalį ir kitą medį. Kiekvienoj mažoj duobelėj vyras nerangiai pusiausvyrą vos laikė, o spalvotų pievų grožis Jam mirgėjo akyse. 

Skynė vieną, du ir dar žiedų. Kai suprato, kad delnai talpint tiek negali, išsirinko tris gražiausius juos. Žalio kelio vidury sustojo kaip įkąstas, nes sutriko, kad nežino, kam gėles teks dovanoti. Apžvelgęs saulėtą parką, mamą pastebėjęs, žvilgsnį tuoj nusuko, net nuraudo. Prakaituotais Jis delnais suskaičiavo "viens, du, trys". Šnekėjo sau po nosim, kaip mamai tą antrąjį žiedą dovanosiąs, kaip į skruostą jai bučiuos ir žinos, kad daugiau nieko Jis nemyli taip, kaip šiltas mamos rankas. 

Prie visų narcizų krūmų Jis pritūpęs buvo. Uostinėjo, čiupinėjo, mintyse galvojo, kam atiteks žiedai tie paskutiniai. Kol Jis kūrė meilės pasaką apie mergaitę, spėjo ratą kitą apibėgti apie pievoje augančius medžius gumbuotus. Antrą kelnių kelią susiplėšė, juodais žemėtais delnais sau ant skruostų ornamentus piešė. 

Kai gėlių pilna pieva jau buvo apžiūrėta, o gražiausi žiedai - apuostinėti, tada nusprendė vyras - kad nereikia. Nereikia Jam tų dviejų likusių žiedų - ateis Jiems laikas. Pasiliks geriau lazdas medines, kuriomis kovos, ramstysis ir paišys smėlyje portretus šeimos. 

.--. Iš kur tai atsirado?

Savo rankų minkštom pirštų pagalvėlėm Ji sau per įdegusią odą braukė. Jautė kiekvieną nelygumą, randą, švelnumą. Palietusi dilbį įkvėpė, iškvėpė ir pajuto virpulį, bėgantį per kūną visą. Nuogomis kojomis į smėlį įsispyrė - įkaitusį, baltą smėlį. Užmerkė akis į tos dienos kaitrią saulę. Lieknas rankas suvijo virš akių, delnais lietė jauną veidą. Neklusnią sruogą nuo kaktos nubraukė vėjas, atsklidęs nuo jūros, tą dieną ypatingai žydros. Krūtinę Josios pripildė deguonies pliūpsnis, tuo pat metu rakų pirštai jau lietė žemę, po pėdomis kur driekės.

Moters nugara, maloni liesti, ore paišė S raidę. Kojos nejudėjo, o rankos tarsi mojavo neegzistuojantiems praeiviams. Plaučiuose sukosi vandenyno srovės, o kiekvienas, net mažytis, raumuo mankštinamas buvo. Stebėdama iš šono negalėjai savęs neklausti: "Kodėl Jos kūno drabužis joks nepuošia?", nes klubų linkį dengė tik šilko prijuostė, o kaklą - vėrinys pajūrio atradimų. Nors veido nerodė, galėjai matyti tik stuburo eilę, bet pastebėti buvo nesunku - moteris žydėjo esybe sava. 

Iš kur tai atsirado? Tas paveikslas, nuo kurio net svetimos akys nežiūrėti negalėjo, norėjo paliesti, prisiliesti bent žvilgsniu... O moteris neskubėjo, judėjo, kūną lankstė, kvėpavo. Jos mintyse ošė prieš ją plytintys vandenys, o kūną gaubė nematoma skraistė. Praėjus porai dešimčių minučių, Ji pakeitė pėdų pozą, o ant kulkšnies suskambėjo amuletas Josios. Dar vienas-kitas lankstumo pratimas ir Ji pajudėjo link vandens vėsinančio. Kai priėjo tinkamą gylį, moteris savo liemenį panardino į vandenį žydrą. Pakėlė prie lūpų rankas, o jose - kaulinė fleita, buvusi šalia. Per bangų paviršių nusirideno Jos melodija kurta. Joje meilę girdėti galėjai - besąlyginę, šiltą ir ramią  - tokią, kokią tik moterys sukurti turi galią. 

Kai popiečio saulė palietė Jos pečius, moteris užbaigė dainą, plaštakoj paslėpė instrumentą, lanksčiu kūnu pakilo virš jūros. O tada pasidarė taip aišku kaip tą ryškią dieną, iš kur Ji žavesį ir charizmą semia. Moters nuogą kūną puošė ne tik vėrinys ar skraistė, amuletas ar apvalūs klubai. Istoriją moters žavesio atsiradimo tyliai byloja Jos liemuo neliaunas. Apvalus ir rankų Josios išmyluotas, skelbė apie Naują Pradžią.