.--. Problemos. 

Bėgame nuo problemų, slėpdami veidus būties smėlyje. 

Norime būti ne ten, kur problemos, ne su tuo, su kuo problemos, ne tame amžiuje, kur problemos. 

Problemose paskendusios mūsų mintys, kasame su didžiausiu šiupeliu problemų sniegą nuo kiemo grindinio. Norime būti tuo, kas neturi problemų. O kas jų neturi? 

Vat, vienos rūšies kolibris turi ilgesnį nei jo kūnas snapą, tad tam, kad kasytųsi kaip normalūs paukščiai - snapu, jam tenka niežulį malšinti kojomis. Kur tai matyta! Kasytis kaip kokiam šuniui... 

Photo credit: Drew Weber

Kalifornijoje, tuo tarpu, ramiai per smėlį sau judantys akmenys susiduria su jų ramybėje nepaliekančiais mokslininkais. Rašomi straipsniai apie jų mistinę prigimtį, atvykimą iš kitų planetų, o gal net - turinčių super galių. O jie sau juda ramiai per dykumą, palikdami po savęs pėdsaką. Ko tiems mokslininkams iš jų prireikė? Palikite juos ramybėje!*
*Mystery already solved. 

Photo credit: Anatoliy Lukich/Shutterstock

O ką jau kalbėti apie amžino poilsio atgulusius faraonus, kurių kapuose lankosi milijonai turistų ir mokslininkų. Tyrinėja, lenda į tuos urvus, kelia hipotezes, skaičiuoja, matuoja, krapšto galvą ir ausį. Tai kaip tos piramidės pastatytos? Tūkstančiai straipsnių, tekstų, diskusijų ir konferencijų. Pasiūlome nežinomybės sprendimo būdą, o ją kažkas nurungia svariais argumentais. Tai kaip gi faraonams jaustis?? 

Mhm, dar nepamirškime apie naminių gyvūnų nesibaigiančias problemas. 

Palieka šeimininkai vienus iš nuobodulio mirti, o anie grįžę namo grūmoja pirštu už suvalgytą šlepetę ar primyžtą lovą. Kas belieka? Tik atsidūsti, nuleisti ausis ir kitą dieną kartoti nuobodulio problemos sprendimą iš naujo - kamtyti daiktus ir kaukti, kad visi girdėtų. 

O ar jūsų problemos atrodys didelės, palyginus su Holivudo filmų režisieriaus darbu? Niekada negali žinoti, kada aktoriai užtūsins iš vakaro ir kaip paaugliai pramiegos savo svarbiausią partiją. Pasirodo, ne tik jaunuoliai pramiega režisieriui svarbiausius įvykius. Jei jam svarbu, tai kodėl aktorius turi dėl to nervintis? Režisieriaus gi problemos. 

O ką daryti medžiams, kurių kamienais lipa svetimkūniai grybai, geria iš jų syvus, maitinasi ir auga. Ką daryti medžiams, kurie pirmieji sudega, jei dega apylinkės? Ką daryti tiems nelaimingiesiems, kurie buvo žmonių išrinkti būti kormoranų buveinėmis? O ką daryti kormoranams, kai į juos niekinamai žiūri vien dėl to, kad jų toksinės išmatos? Negi gali pasirinkti išsiritęs, kokią virškinimo sistemą gausi? 

O, gi dar yra nesibaigiančios vyrų ir moterų problemos. Kaip vyrams žinoti, kuriai duris atidaryti galima, o kuriai - neduokdie? Kaip moterims suprasti, kad vyrai nežengia pirmo žingsnio ne dėl baimės, o dėl to - kad nenori? Gi ne telepatai esam, visgi. 

Ai, gi dar yra farmacininkų problemos! Ilgai jiems krapštyti galvas reikia, kad sukurti tokį vaistą, kuris reklamoje gydo, bet realybėje jų verslo nežlugdo, o tik didina sergančiųjų gretas, mokančių jiems pinigus už dar vieną tabletę (su šiuo, išgersiu  probiotikų - kad sveikesnė būčiau).

Verkiame, kai nerandame tinkamo partnerio, kad vieniems vaikus auginti reikia, o vat irbiai (a.k.a. snieginiai leopardai), galbūt problemos tame nemato (arba nežinome kaip fakto). Susitinka patelė ir patinas, išsiskiria, gimsta leopardžiukai, užauga po motinos pilvu. O tada šast! Ir vėl patelė klajoja po kalnų sniegynus viena ir vieniša, susigyvenusi su savo role gyvenime. Neranda jos nei vienišiai patinai, nei mokslininkai - klajoja, paskendusi(-ę) apmąstymuose... Kol neateina diena kovoti už savo išlikimą. 

Photo credit: Klaus Honal/Getty Images/age fotostock RM

Bet, sakysit, ką čia kalbu aš apie gyvūnus. Gi jie ir gimė tam, kad kovotų už išlikimą. Toks jau jų gyvenimas surėdytas - patys kalti, kad gyvūnu ar medžiu gimė. O žmonės? 

Gimė apsupti gyvenimo įrankių, ka dnereiktų kovoti už savo būvį, kad galėtų ramiai gimti ir numirti, gi maisto parduotuvėje rasi rba gali užsiauginti. Jei vienišas jautiesi, įsijungi kompiuterį. Gali apsilankyti savipagalbos seminaruose, užsiturbinti smegenis su kava ar kitokiais drugs'ais. Galiausiai - gi gavome samonę ir pasąmonę, protą ir racionalą. Rodos, galėtume matyti pasaulį tokį lengvą, nes viskas yra čia - po ranka padėta. 

Tačiau nuobodu mums gyventi be problemų, susikuriame viziją, kad esame aukos. Paprastus dalykus verčiame diskusijomis, norime viską gauti per sudėtingą kelią, nors eidami akmenuotu keliu ir verkiame, kai pėdose žaizdos veriasi. Jei darbas su per mažai iššūkių, griebiam kito ir neriam į streso liūną, po to su ilgesiu prisimename laiką, kai galėjome sau skirti 5 kartus daugiau laiko už 100 euru mažesnį atlyginimą. Organizuojame nesibaigiančius darbo susitikimus, kai galėtų būtų 10 darbų padaryti per tą laiką. Tada rašome diskusijas keliančius tekstus, ar tikrai verta dirbti tik 4 valandas per dieną ir organizuoti susirinkimus. 

Organizacijos vadovas, kai slysta valdymas iš rankų, išsikvieči pasikalbėti lean'o ar agile meistrą. Kalbame mėnesį, du, tada visi darbuotojai daro namų darbus, pildo lenteles, analizuoja savo darbo rezultatus. Svarbiausia, kad namų darbai padaryti. Padaręs namų darbus, darbuotojas susirenka šmutkes ir prisijungia prie tų, kurie efektyviai didina įmonių produktyvumą. 

O tavo problemos ar tikrai yra problemos, ar tik susikurta problemos vizija? Gi neturėtum kuo pasiguosti draugui, apie ką sapnuoti ir dėl ko nervintis. Neturėtum ko sverti ant svarstyklių ir priimti galutinio sprendimo.