.--.
Nusimetę rūbus jie siaučia bangose.
Šaltas sūrymas glamonėja pašiurpusią odą. Niekšiškai ji kelia ranką prieš gamtos jėgą, juokiasi iki ašarų, susilenkusi, už pilvo susigriebusi ji kvatoja į dangų mėlyną, kuriame nyksta riba tarp dangaus ir žemės. Galvoja ji, kiek daug skaidrios romantikos, kurios ji niekada nelaukė. Gi norėjo būti griežta jo pakeleivė, sustygavusi savo esybę pagal suskaičiuotą planą.
Netikėjo ji saldžiom pasakom, bet kai vieną dieną ji prabudo, iškilo entuziazmas jos kūnui, jos odai, pašiurpusiai nuo sūraus vandenyno. Glostė save, savo dalią, murmėjo maldą apie kūno galią, kur pranyksta bet kokios ribos.
Ji skaičiavo ant pirštų visų, kiek sau leido būti silpnai, pagalbos reikalaujančiai personai, kuriai norisi ant svetimo peties pagulėti. Kiek savo prigimtį ji varžė dėl patogumo kasdienio, kur reikia skubėti ir bėgti. Nes gi lengviau nesikapstyti, neieškoti, nedaryti išvadų pavienių. Lengviau numoti ranka į savo moteriškąją pusę, stipriai laikytis už vyriškojo racionalo, kuris padeda veržtis į priekį, griaunant stereotipus savų ir svetimų.
Kaip pamišėlė palaidais baltais plaukais, ji nėrė į fantazijų pasaulį, kurio pagrindas - protas ir sąmonė. Paskaičiavimais bandė grįsti savo meilę, nes mano, kad taip apsimoka. Bet kai ateina laikas rinktis - emocijos užvaldo kūną, sąstingis suspaudžia raumenyną ir nieko kito nebelieka, kaip purtytis nuo laimės jausmo sudėtingo.
Naktim ji nemiegojo, nežinojo, ko griebtis. Pagalvėje panirdavo jos svajos, o ryte ji savo excel'io formą pildydavo kaip kažkas kažkada liepdavo. Kartais ji mirkydavo savo kūną levandų aromate. Kiekvieną jos odos lopinėlį vanduo apglėbdavo, nepalikdavo nepaliesto nė vieno mažyčio tarpelio. Panirdavo visa galva į spalvotą miglą, kur toli matė, kaip jos moteriškoji esencija parsiubuoja klubais, neša jai gėlių ir ramybę.
Liūtė ar vilkė - kaip bepavadinsi, bet ji norėdavo kaukti iš laimės, kai pavykdavo prisišaukti savo gentainius, pasiklydusius miškuose. Stiprūs ir žingeidūs, silpni ir kone mirštantys - kiekvienas toks skirtingas, bet vieno kūno - miško - dalis. Švelniai braukdavo per šilkinį ar nušiurusį jų kailį, leisdavo uostinėti jos kūno kvapą. Gyvūnai ilgesingai žiūrėdavo į jos magiją, supančią kiekvieną milimetrą jos auros. Jie matė, kaip jos kūnu kyla šiltas garas, kuriame panirusios gėlės ir medžiai, vaisiai ir uogos - rūgščios. Glaustėsi jie prie jos nuogų kojų, prašėsi būti globojami, priimti. Ir tie, kurie labiausiai nusigyvenę, rodės, tik iš tolo ją stebėjo, nes nesijautė verti būti jos dalimi.
Ašarotos gaujos narių akys ir staugiantys į dangų snukiai - šaukėsi jie pagalbos norėdami prisijaukinti tą moterišką būtybę gyventi su jais - giriose ir miškuose, kur samanos atstoja guolį, o šaltinio vanduo - gėralą. Jie žinojo, kad ji jausis geriau tarp jų, kad ji išskleis visą, ką slepia viduje.
Gentainiai kvietėsi, ją viliojo, žinojo, ko ji nori geriau už jos protą. Bet tik tada, kai nuklydusi milijardą mylių į šoną, priėjo pasaulio kraštą ir ten nieko nerado, ko taip tikėjosi, ji atsisukusi ašarotu veidu pamatė, kaip ją saugojo ir sekė stebuklingi miško gyviai - apšipę ir žavūs, stiprūs ir silpni, bet visi - vieno kūno dalys.
Netikėjo ji saldžiom pasakom, bet kai vieną dieną ji prabudo, iškilo entuziazmas jos kūnui, jos odai, pašiurpusiai nuo sūraus vandenyno. Glostė save, savo dalią, murmėjo maldą apie kūno galią, kur pranyksta bet kokios ribos.
Ji skaičiavo ant pirštų visų, kiek sau leido būti silpnai, pagalbos reikalaujančiai personai, kuriai norisi ant svetimo peties pagulėti. Kiek savo prigimtį ji varžė dėl patogumo kasdienio, kur reikia skubėti ir bėgti. Nes gi lengviau nesikapstyti, neieškoti, nedaryti išvadų pavienių. Lengviau numoti ranka į savo moteriškąją pusę, stipriai laikytis už vyriškojo racionalo, kuris padeda veržtis į priekį, griaunant stereotipus savų ir svetimų.
Kaip pamišėlė palaidais baltais plaukais, ji nėrė į fantazijų pasaulį, kurio pagrindas - protas ir sąmonė. Paskaičiavimais bandė grįsti savo meilę, nes mano, kad taip apsimoka. Bet kai ateina laikas rinktis - emocijos užvaldo kūną, sąstingis suspaudžia raumenyną ir nieko kito nebelieka, kaip purtytis nuo laimės jausmo sudėtingo.
Naktim ji nemiegojo, nežinojo, ko griebtis. Pagalvėje panirdavo jos svajos, o ryte ji savo excel'io formą pildydavo kaip kažkas kažkada liepdavo. Kartais ji mirkydavo savo kūną levandų aromate. Kiekvieną jos odos lopinėlį vanduo apglėbdavo, nepalikdavo nepaliesto nė vieno mažyčio tarpelio. Panirdavo visa galva į spalvotą miglą, kur toli matė, kaip jos moteriškoji esencija parsiubuoja klubais, neša jai gėlių ir ramybę.
Liūtė ar vilkė - kaip bepavadinsi, bet ji norėdavo kaukti iš laimės, kai pavykdavo prisišaukti savo gentainius, pasiklydusius miškuose. Stiprūs ir žingeidūs, silpni ir kone mirštantys - kiekvienas toks skirtingas, bet vieno kūno - miško - dalis. Švelniai braukdavo per šilkinį ar nušiurusį jų kailį, leisdavo uostinėti jos kūno kvapą. Gyvūnai ilgesingai žiūrėdavo į jos magiją, supančią kiekvieną milimetrą jos auros. Jie matė, kaip jos kūnu kyla šiltas garas, kuriame panirusios gėlės ir medžiai, vaisiai ir uogos - rūgščios. Glaustėsi jie prie jos nuogų kojų, prašėsi būti globojami, priimti. Ir tie, kurie labiausiai nusigyvenę, rodės, tik iš tolo ją stebėjo, nes nesijautė verti būti jos dalimi.
Ašarotos gaujos narių akys ir staugiantys į dangų snukiai - šaukėsi jie pagalbos norėdami prisijaukinti tą moterišką būtybę gyventi su jais - giriose ir miškuose, kur samanos atstoja guolį, o šaltinio vanduo - gėralą. Jie žinojo, kad ji jausis geriau tarp jų, kad ji išskleis visą, ką slepia viduje.
Gentainiai kvietėsi, ją viliojo, žinojo, ko ji nori geriau už jos protą. Bet tik tada, kai nuklydusi milijardą mylių į šoną, priėjo pasaulio kraštą ir ten nieko nerado, ko taip tikėjosi, ji atsisukusi ašarotu veidu pamatė, kaip ją saugojo ir sekė stebuklingi miško gyviai - apšipę ir žavūs, stiprūs ir silpni, bet visi - vieno kūno dalys.
