Pasistatė jie sau tvirtą pagrindą po kojomis, nes prieš tai slydo viskas be perstojo.
Kiekvieną dieną laukė, kol galės iškelti ginklus už naują tikslą.
Išplaukė laivais į jūras, kur nebuvo ribų horizontų.
Ten galėjo laisvai leisti emocijoms reikštis: šaukti, rėkti ir mušts.
Jie išplaukė, nes nebežinojo, kur dėtis nuo vidinio nuopolio, kuris laukė namuose, kai sėdėjo rankas sudėjus.
Nebeaudrino jų širdies ir proto jokios naujienos, parneštos giminaičių.
Jiems norėjosi atrasti atsakymą, kas slypi už bekraščio vandenyno.
Jie net nežinojo, kad vandenyno vienas kraštas atsiremia į kitą krantą, kuriame kiti vyrai ir moterys gyvena, kur vaikai auga ir mąsto apie tą patį.
Jie valgė jūroje pagautą žuvį, dalinosi ja ir istorijomis apie likusias namie moteris.
Verkė kiti vyrai, prisiminę, kokios gražios jų žmonos ir kokie šilti jų vaikų delniukai.
Bet jų noras atrasti kažką, ko dar neatrado, veržė juos į priekį, kad ir kiek jie priešinosi.
Jų viduje kažkas kirbėjo, kad dar paplaukus porą šimtą mylių, kad dar pakentėjus porą dienų, jie pamatys tai, ko dar nematė ir pakeis jų pasaulio suvokimą.
Tik jie labiau galvojo, kad apiplauks savąjį krantą ir išlips kaimyno kieme.
Ko jie nesitikėjo - tai atrasti naują žemę, kur čiabuviai nors ir buvo panašūs, bet nekalbėjo jūreivių kalba.
Ir tada, kai jie suprato, kad jie ne savo krašte išlipo, ištiko juos baimė - labiau nei džiaugsmas.
Jų kvėpavimą užgniaužė nesuvoktas potyris, kuris buvo neplanuotas ir netikėtas.
Tai buvo nepalietsa, nematyta ir tokia nežinia išbujojo jų vidiniuose organuose.
Jie vėmė dėl streso ir naujo maisto potyrių, nemiegojo naktim, nes nežinomi vabzdžiai juos kandžiojo.
Tačiau tada, kai apsiprato su nauja realybe, kai pažino, kad nėra nieko ča blogo.
Kai susidėliojo savo tolimesnį planą ir išmoko virti čiabuvų maistą,
jie vėl pajuto naujų potyrių torškulį.
Vietinės moterys nepatenkino jų širdies ir emocijų poreikių, nors ir fiziniai kūnai jųjų buvo gražūs.
Ir nerimastingos sielos vėl išplaukė į jūras, nors ir galėjo pasilikti - gyventi naują gyvenimą.
Bet, matyt, žmogus visą laiką toks ir eis per pasaulį - norės kažko naujo ir nepatirto, kažko geresnio nei turi.
O taip norėtųsi kartais sustoti ir sustabdyti akimirkos grožį, bet tuo pačiu netrokšti, kad ateity ji vėl pasikartoti - nes gi ateis kitų puikių dienų, kuriomis riekės džiaugtis tą akimirką.
O mes vėl išplaukiam į jūras...
