 |
| Regent's Canal |
Music: Moullinex
Ledai vaflyje ir jais slystantis liežuvio galiukas. Sūdytos karamelės ir dar drėgnų, vėjo plaikstomų, plaukų skonis. Purvini batai, beveik panardinti į kanalo vadnenį. Nubėgęs tušas ir kasdienio česnako kvapas, apglėbęs kaip geroji aura.
Įkaitęs dešinys skruostas, atsuktas į besileidžiančią saulę, o akyse kyla apleistos metalinės konstrukcijos. Šiltos pastelinės spalvos žaidžia ir spinduliais laižo lyg pamirštų amerikietiškų kalnelių kūną primenantį istorinį fasadą. Ir pro šalį bėga bėgiotojai, praslenka šunų vedžiotojai, pranyksta telefonuose paskendę. Ir niekas nepastebi į kraują įaugusio vaizdinio, kurio niekas paaiškinti nebegali. Tarp pirštų ištižusio ledo srovė nubėgo, nutaškeno ant margų kelnių.
Girdisi tolumoje burzgesys variklio valties, horizonte išlenda piratų vėliava ant rožinio motorinio padaro. Parplukdo srovė po kojomis senienas, paliktas likimo valiai, išmestas už borto, atlikusias savo pareigas. Burzgesy paskendęs garsas nustebino samonę. Besileidžiančiuose spinduliuose matau merginą, atrėmusią pliką galvą į metalinių griaučių koją.
Jos kūną purto konvulsijos, o gerklas rakina skausmas, ties kiekvienu įkvėpimu jos stemplėje užstringa kaži koks gumulas. Ašarų latakai jau išsausėję, supratau, kad ji kriokia garsiai tada, kai laivas praplaukia, o kiūkčioja tyliai, kai tik vėjas beošia. Kai vakaro tamsumas užklojo mano siluetą, prisiartinau arčiau prie jos bejėgiškai atrodančio kūno. Kramsnojanti paskutinį vaflio likutį, paslepiu save už graffiti sienos, kur galėčiau stebėti jos kelionę per savęs atradimą ir išsivadavimą iš ko tai gniaužtų.
Veido oda jos balta kaip Antarktikos neliestas sniegas, o skruostus puošia strazdanos oranžinės. Nuo graudulio išmušęs raudonis jos veidą paišė kaip žiemą šaltis paišo virtuvės langus. Berankoviai marškinėliai, po kuriais - nuogos krūtys, pakilęs pulsas. Juodi kerziniai batai ir tatuiruotos kojos, apvilktos kamufliažiniais šortais. Nors pečiai nuleisti, atremti į šaltą metalą, bet nugara tiesi ir galva aukštai iškelta. Rankos bejėgės karojo ant sulenktų jos kelių. Ten, kur ji sėdėjo, jokia žolė nežaliavo, tik šaltas asfaltas, nudrabstytas balandžių plunksnomis.
Ir kai jos link švystelėjo paskutinis to vakaro šviesos pliūpsnis, aiškiai pamačiau nugara į jos nugarą atsirėmusį Liūdesį. Negaliu pasakyti - tai buvo mergina ar vyras, jaunas ar senas - kas sekundę pavidalą keitė tarsi chameleonas. Vienu momentu tai buvo nuvargęs elgeta - be kojų, nuplikęs, o kitą - turtingos verslininkės moteries įvaizdžio padaras. Mačiau ir kaip virto į mažą berniuką, netekusį vienintelio žaislo, o kartais mačiau merginą, pergyvenančią dėl kreivos nosies atspindžio skilusiame veidrodyje. Mačiau Instagram žvaigždę, ką tik ištekėjusią ir jos vyrą, meiliai žvelgiančią į mūsų realybės heroję.
Nesvarbu, kuriam pavidale buvo Liūdesys, ir nors nežiūrėjo į akis savo aukai, bet būtent jis gniaužė merginos kvapą, kaip akmuo ant širdies tupėjo, su smailia adata badė jos kūną, purtė pečius, kas realybėje atrodė kaip epilepsijos požymiai. Tai jis jos veidą apipaišė pigiais dekoratyviniais skaistalais, tai jis atėmė jos kūno normalią spalvą ir sugniaužęs laikė saujoj. Tai jis spjaudėsi jai į veidą, dėl ko nubėgo jos tušu padažytos akys. Tai jis iščiulpė jos energiją - vien tam, kad galėtų keisti savo kūno pavidalus ir mėgautis tikrojo gyvenimo malonumais, nesvarstant kuo nori būti šią minutę.
Gražus ar bjaurus jis būtų, sėkmingas ar graužiantis eilinę duoną, apsuptas milijono pasekėjų, sėdintis invalido vežimėlyje ar bėgantis maratonus, Liūdesys mokėjo apgaulingai būti geriausiu šios sekundės draugu merginos. Skaitė jis jos mintis be skrupulų, ir virto realybe jos kiekvienos fantazijos - iš košmarų ar svajonių kilusios. Tik viena nesikeitė per visą laiką - Liūdesio šaltos rankos, gniaužianios jos kūną ir grobuoniškas žvilgsnis, reikalaujantis galutinai pranykti visam merginos džiugesiui.
Ir Liūdesį matė tik mano akys. Mano - prašalaičio, į sieną atsišliejusio, besislepiančio vakaro šešėlyje. Pati mergina tik kūkčiojo, o jos lūpose galėjai įskaityti, kaip sau kartojo: "Esu viena ir nieko verta moteris, plikos galvos ir nuogo gyvenimo savininkė". Po stipriai užmerktais vokais jos akių obuoliai šokčiojo, tarsi panirę į REM miego stadiją.
Nuo gilaus susidomėjimo, kas toliau dėsis su mergina ir jos jai nematomu draugu pašonėj, per daug pasvirau į priekį tam, kad geriau įžiūrėti Liūdesio besikeičiančius pavidalus. Taip atsidūriau iki kaklo šaltam vandeny kanalo. Purslai aptaškė merginos veidą, jos sąmonę pažadino garsai, žmogaus besikeikiančio. Per sekundę ji atsidūrė mano pašonėje ir tiesė pagalbos ranką. Draugas Liūdesys, bijantis realybės vandenio šalto, paliko savo kūną, pritūpusį ant kranto.
Ir kai abi juokdamosis jau gulėjome ant šiltos, žolėtos žemės, dūsaudamos nuo gauto adrenalino, mergina pasirėmė ant savo alkūnių ir pažvelgė į kitą kanalo krantą - ten, kur mirę metalo statiniai kiūtojo. Net palinko į priekį iš nuostabos, kai jos akys aiškiai pamatė Liūdesį chameleoną, laukiantį jos grįžimo. Tada ji pasisuko į mane, o jos akyse švytėjo suvokimas, kad ne ji ir ne jos kūnas verkė. Tai tik šalia sėdėjęs nekviestas egoistas Liūdesys jos aistrą gyvenimui bandė pasisavinti. Ir su ta šviesia mintimi visi ano kranto chameleonai pranyko, o tamsuma vėl maudėsi besileidžiančios saulės spinduliuose.
