Pasivaikščiojimo malonumai ir apie tai, ko ieškau vaikščiodama. 

Netikėtas oro nuotaikos pokytis mane vijo [vėl] mėgautis ilgais pasivaikščiojimais be konkretaus tikslo, besiklausant štai šios dainos non-stop. Ah, tas malonus Vilniaus namų nužiūrėjimas, kiekvieno kampo bandymas pamatyti iš skirtingos perspektyvos, mėgavimasis viskuo, kas anksčiau nekėlė jokių jausmų, o štai šiandien kelia didelę nuostabą. Anksčiau jau minėjau, kad reikėtų stengtis kiekvieną dieną pajusti kažką naujo, eiti kitu keliu, bendrauti su kitais žmonėmis, plėsti savo akiratį net jei ir nevyksti į kitą miestą/šalį (įdomus pakalbėjimas šia tema čia). Tik pajusdami kažką naujo, patirdami naujų dalykų, mes augame kaip asmenybės, į mus plūsta informacija, kurią paverčiame savo kūrybos vaisiais.

Nors už nugaros jau palikau 3 mėnesius vasaros, su atostogomis joje, tačiau realybė tokia, kad net atostogaudama buvau visur, su visais, bet tik ne su savimi. To ženklas buvo ne tik apleisti įrašai, kompiuterio klaviatūra, naujos muzikos paieškos, bet ir keista savijauta. Žinoma, visi linkę keistus simptomus nurašyti atostogų judesiui, nemiegui ir dienas, pilnas naujų įspūdžių. Bet ne. Šis atvejis kitoks. Padedama artimiausio žmogaus - mamos - supratau, kad simptomai man tyliai kužda į ausį: "Kur tu? Noriu pabūti su savimi/Tavimi, noriu pasimėgauti ramia tylia, klaviatūros krebždėjimu, muzika ausyse, pajautimo kiekviena akimirka nauja...".

"Vienišės" laiko būtinybę man patvirtino vakarykštis nenumaldomas džaugsmas bei ašaros akyse, kai be jokio skubėjimo nardžiau po miesto gatves, stebėjau senamiesčio namų stogus žydro ir giedro dangaus skliaute (pabandykite ir Jūs kada pakelti akis į dangų - nustebsite, kaip ne tik gamtoje, bet ir mieste dangus nuostabiai "įprasmina" aplinką) bei mintyse pagaliau galėjau šnekėtis su savimi ne apie rytojaus darbo užduotis (kas irgi nėra blogai), o apie tai, kaip jaučiuosi, kur esu, ką veiksiu toje naujoje pradžioje, kokie atsakymai ir kokie klausimai kyla man dabar, šioje būsenoje ir tokioje situacijoje. 

Tas malonus jausmas paimti [pagaliau] vėl knygą į rankas be jokio noro ją pakeisti telefono ekranu. Ir kerintis žavesys, kai kvėpavimas šia minute užpildo ir pripildo to džiaugsmingo graudulio, apie kurį nuolat čia kalbu. Kai, rodos, apsiverksi vien nuo to oro skonio, galimybės pabūti sau ir su savimi. Kaip gera! Ir nesvarbu, esu aš esktravertė, nenustojanti kalbėti persona, bet tos "vienišės" akimirkos yra geriausias energijos pliūpsnis mano sielai, tarsi paspaudžiantis restart mygtuką mano visai būsenai. 

Žinoma, kiekviena būsena turi savo dvi puses. Kalbu Jums apie tą maloniąją, subtiliąją, tačiau yra ir kita - ne tokia žavinga (ji ne tokia žavinga tik tą akimirką) "vienišės" momentų dalis. Ir ne, tai nėra tas faktas, kad esi VIENAS(-A), lakstai gatvėmis tarsi be draugų ir be vietos. Ne, tai ne ta situacija, kai liūdi, nes nėra mylimojo(-osios) šalia, o esi tik vienišas, jaunas jūreivis. Kalbu apie tai, kad būnant savimi ir su savimi, pagaliau į trumpalaikę užmarštį nuslydus "būtinų darbų klausimams", į paviršių iškyla tie egzistenciniai klausimai, kurie, rodos, niekada neatsineša su savimi atsakymų čia ir dabar.

Kur aš einu? Ką darau? Kuo noriu būti? Ką aš tuo pasieksiu? Kokio šmikio taip sugalvojau? Ar mano sprendimas tinkamas, ar esu tam pasirengusi(-ęs)? 
Šie ir dar vienas milijardas panašaus pobūdžio nerišlių (argi?) minčių užplūsta galvą kaip lavina. O atsakymo, rodos, kaip nėra, taip nėra. Tada savaime kyla nerimas, baimė ir stresas, nes esi nežinomybėje (argi?), o nežinomybė atsineša šiuo įdomius jausmus VISADA (bet ar žinojote, kad ta nežinomybės baimė pirštu parodo, kad eini iš komforto zonos, ir jei nesustosi, įveiksi ne tik baimę, bet ir praplėsi savo sąmonę, nes įveikei save ir savo mintyse nusistatytas kliūtis bei įėjai į naują, nepatirtą ir nuostabią sferą - NE komforto zoną?). 

Tačiau čia ir sustabdau save. Geriau klausti ir [pakolkas] negauti atsakymo (arba galvoti, kad negauni) ar išvis neklausti, savęs neanalizuoti ir ramiai gyventi toje įprastoje terpėje-būsenoje? Pastaruoju atveju, garantuoju, kad jokių atsakymų negausite. Bet pirmuoju variantu, tikėtina, kad atsakymą jau esate gavę (tik dar nesuvokę) arba jis paršoliuoja su tuo kitą dieną pasirodysiančiu [jau] vėsiu rudeniniu lietumi. Tuo ir guodžiu (argi?) save. Jau geriau klausti, nei neklausti (įrodyta patirtimi studijų metu); geriau daryti nei nedaryti (nekalbu apie destruktyvius darymus); geriau tobulėti nei netobulėti (oh, well). Ir, žinoma, geriausia klausyti savęs, savo vidinio aš, nei neklausyti. Tą ir stengiuosi daryti. Darykite ir Jūs. Sunku, suprantu, prasibrauti pro matematines lenteles, schemas, struktūras, tupinčias mūsų galvose, bet jei reikia, tai reikia. Dėl mūsų (mano) pačių. Stengsiuosi, darysiu ir padarysiu. Išgirsiu tai, ką pati sau sakau jau ne pirmą dešimtį metų ir sukontempliuosiu išvadas. Išvadas, kurių man labiausiai ir reikia. Išvadas, kurios tarsi ant tos mano mėgiamos lentelės pateikia atsakymus į klausimus "Kas aš ir kodėl aš čia?". 

Nuostabios Ilzės Butkutės mintys pasiskaitymui: "Apie klausimus, sutaupančius gyvenimo".