Kai atslenka šešėlis, o su juo - ir naujos galimybės.
Ir tas žmogus - tai tik prisiminimas, kad egzistavo šioje žemėje. Kruopščiai suplanavusi savęs išlydėjimo eigą, ji per kančios kelią paliko už savęs didelę šeimą, kuri tvirtesniais ar silpnesniais ryšiais susijusi tarpusavyje. Net po išėjimo buvo justi jos griežtas, bet besišypsantis žvilgsnis, stebintis, kaip užperkamos maldos, kaip giedoriai gieda ar kaip kiekvienas svečias pamaitinamas ir pagirdomas. Nuostabus tradicijų, kai kuriuos (pavyzdžiui, mane) sunkiai slegiančių, laikymasis. Ceremonijos ir tikresnės ar labiau apgaulingos ašaros.
Bet ne apie ašaras aš čia rašau, o apie galimybes, kurias, mano manymu, reikėtų griebti už ragų. Žinoma, pirmasis iššūkis pasitaikius svajonių galimybei - suvokti, ar ji veda į priekį, ar atgal. Suprasti, ko neteksi ir ką gausi priėmęs gyvenimo dovaną. Be abejonės, jau girdžiu, kaip mintyse, apgalvodami tokias situacijas, suvoksite, kad kartais tiesiog nėra galimybės pasirinkti.
Kaip žinoti, kad iš dvejų siūlomų darbų būtent tas yra TAS? Arba, kaip žinoti, ar tavo crazy noro įgvendinimas, kurio įgyvendinimas pareikalaus tavo stabilaus ir beveik tobulo gyvenimo aukų yra tai, ką tu ir turi pasirinkti? Gi turi puikų darbą, atlyginimą, kurio dėka gali kaupti nemažą pensiją, karjeros perspektyvas, įdomius projektus, puikią atmosferą, susistovėjusį, savaip fainą rutiną įgavusį gyvenimą, bet štai, tau vieną dieną šmėstelimas pasiūlymas, kurį priimtum tuoj pat jei ne tas, rodos, puikiai susistovėjęs gyvenimas. Kaip priimti sprendimą? Kur turėtų nusverti svarstyklės renkantis tarp ateities nežinomybės ir, tikrai žinai, tvirto pagrindo? Bet, ar tikrai žinai, kad tvirto?
Bet ne apie ašaras aš čia rašau, o apie galimybes, kurias, mano manymu, reikėtų griebti už ragų. Žinoma, pirmasis iššūkis pasitaikius svajonių galimybei - suvokti, ar ji veda į priekį, ar atgal. Suprasti, ko neteksi ir ką gausi priėmęs gyvenimo dovaną. Be abejonės, jau girdžiu, kaip mintyse, apgalvodami tokias situacijas, suvoksite, kad kartais tiesiog nėra galimybės pasirinkti.
Kaip žinoti, kad iš dvejų siūlomų darbų būtent tas yra TAS? Arba, kaip žinoti, ar tavo crazy noro įgvendinimas, kurio įgyvendinimas pareikalaus tavo stabilaus ir beveik tobulo gyvenimo aukų yra tai, ką tu ir turi pasirinkti? Gi turi puikų darbą, atlyginimą, kurio dėka gali kaupti nemažą pensiją, karjeros perspektyvas, įdomius projektus, puikią atmosferą, susistovėjusį, savaip fainą rutiną įgavusį gyvenimą, bet štai, tau vieną dieną šmėstelimas pasiūlymas, kurį priimtum tuoj pat jei ne tas, rodos, puikiai susistovėjęs gyvenimas. Kaip priimti sprendimą? Kur turėtų nusverti svarstyklės renkantis tarp ateities nežinomybės ir, tikrai žinai, tvirto pagrindo? Bet, ar tikrai žinai, kad tvirto?
Ką tik atėjo mintis, kad gali būti įsitikinęs, jog viskas yra gerai, stabilu ir viskas taip ir toliau klostysis, tad tikrai neverta viso to aukoti dėl vėl ir vėl ateinančio laisvės pojūčio troškimo, tačiau, tu negali žinoti nei KIEK tvirtas dabartinis tavo stovis, nei KIEK daug gerų dalykų atsitiks tau priėmus gyvenimo šiokį tokį iššūkį.
Aišku, čia akivaizdžiai bandau subjektyviai sakyti už pašėlusius sprendimus, kurie ne visada palankūs tau ar kitam. Bet pala. Juk tu (atsiprašau, - aš) ir džiaugsiesi (arba liūdėsi) dėl priimtų sprendimų. Žinoma, gal kartu paidžiaugs/paliūdės ir tavo tėvai ar draugai. Bet būkime biedni, bet teisingi - kiekvienas giliai širdyje vistiek stovime už save ir savo gerovę iki kol susikuriame savo šeimą su savo vyru/žmona ir vaikais. Todėl dabar, kol tavo/mano sprendimai įtakoja tik mane, tol galiu daryti tai, kas man prie širdies. Daryti tai, kas, mano manymu (bet, deja, NE žinojimu), atneš man dar didesnį džiaugsmą, stiprybę ir dar aiškesnio gyvenimo tikslo suformulavimą mano galvvoje.
Kodėl apskritai pradėjau šį tekstą nuo mirties šleifo? Nes, tikiu, jog anūkams ateityje negalėsiu įdomiai papasakoti, kaip dirbau tą patį darbą 30 metų, kilau karjeros laiptais jame ir buvau labai protinga bei šauni. Manau, kad įdomiau galėčiau papasakoti apie visas keliones, kurias patyriau. Apie visus ekspromtus, kuriuos prisiėmiau padaryti, visas pažintis, kurias pažinau visai atsitiktinai. Ne stabilus ėjimas per gyvenimą galvą apdovanoja puikiomis idėjmis (na, nesiginčysiu - gal būna ir taip), ne vienodai laimingas susikurtas pasaulis man padeda įvertinti tai, ką turiu dabar. Kaip tik - nežinomybė veda į norą sužinoti, nežinomybė ir nematyti toliai skatina ieškoti, pažinti ir patirti; ne tas pats pramintas kelias namai-darbas atveria akis, bet kaip tik - karts nuo karto pasitaikančios duobės, nemalonios pamokos, norėjimas būti geresniu - štai, kas skatina asmenybę augti ir tobulėti. IEŠKOJIMAS. Geresnio, prasmingesnio savęs ieškojimas. O kaip aš/tu ieškai, jei kiekvieną dieną darai tą patį, kiekvieną dieną gyveni dėl ateities stabilumo?
Na, nesupraskite manęs neteisingai. Stabilumas gerai. Ypatingai gerai, kai kuri stabilumą savo šeimai, vaikams, kuri stabilumą savo sieloje ir širdyje. Nes kam tos asmeninės audros, jei gali pasimokyti iš kitoje šalyje įvykusio griaustinio? Bet, ką noriu pasakyti, noriu prisiminti, kaip būdama jauna, nežanota ėmiausi tokių iniciatyvų, kurie mane užvedė ir davė dar didesnio pasitikėjimo. Noriu netyčia nutikusios audros atveju, ramios senatvės atveju prisiminti, kaip iš gyvenimo ėmiau visas gėrybes, kurias jis tik duoda. Gėriau iš rieškučių tai, ką jis siūlo - nuo kartaus iki saldaus.
Aišku, čia akivaizdžiai bandau subjektyviai sakyti už pašėlusius sprendimus, kurie ne visada palankūs tau ar kitam. Bet pala. Juk tu (atsiprašau, - aš) ir džiaugsiesi (arba liūdėsi) dėl priimtų sprendimų. Žinoma, gal kartu paidžiaugs/paliūdės ir tavo tėvai ar draugai. Bet būkime biedni, bet teisingi - kiekvienas giliai širdyje vistiek stovime už save ir savo gerovę iki kol susikuriame savo šeimą su savo vyru/žmona ir vaikais. Todėl dabar, kol tavo/mano sprendimai įtakoja tik mane, tol galiu daryti tai, kas man prie širdies. Daryti tai, kas, mano manymu (bet, deja, NE žinojimu), atneš man dar didesnį džiaugsmą, stiprybę ir dar aiškesnio gyvenimo tikslo suformulavimą mano galvvoje.
Kodėl apskritai pradėjau šį tekstą nuo mirties šleifo? Nes, tikiu, jog anūkams ateityje negalėsiu įdomiai papasakoti, kaip dirbau tą patį darbą 30 metų, kilau karjeros laiptais jame ir buvau labai protinga bei šauni. Manau, kad įdomiau galėčiau papasakoti apie visas keliones, kurias patyriau. Apie visus ekspromtus, kuriuos prisiėmiau padaryti, visas pažintis, kurias pažinau visai atsitiktinai. Ne stabilus ėjimas per gyvenimą galvą apdovanoja puikiomis idėjmis (na, nesiginčysiu - gal būna ir taip), ne vienodai laimingas susikurtas pasaulis man padeda įvertinti tai, ką turiu dabar. Kaip tik - nežinomybė veda į norą sužinoti, nežinomybė ir nematyti toliai skatina ieškoti, pažinti ir patirti; ne tas pats pramintas kelias namai-darbas atveria akis, bet kaip tik - karts nuo karto pasitaikančios duobės, nemalonios pamokos, norėjimas būti geresniu - štai, kas skatina asmenybę augti ir tobulėti. IEŠKOJIMAS. Geresnio, prasmingesnio savęs ieškojimas. O kaip aš/tu ieškai, jei kiekvieną dieną darai tą patį, kiekvieną dieną gyveni dėl ateities stabilumo?
Na, nesupraskite manęs neteisingai. Stabilumas gerai. Ypatingai gerai, kai kuri stabilumą savo šeimai, vaikams, kuri stabilumą savo sieloje ir širdyje. Nes kam tos asmeninės audros, jei gali pasimokyti iš kitoje šalyje įvykusio griaustinio? Bet, ką noriu pasakyti, noriu prisiminti, kaip būdama jauna, nežanota ėmiausi tokių iniciatyvų, kurie mane užvedė ir davė dar didesnio pasitikėjimo. Noriu netyčia nutikusios audros atveju, ramios senatvės atveju prisiminti, kaip iš gyvenimo ėmiau visas gėrybes, kurias jis tik duoda. Gėriau iš rieškučių tai, ką jis siūlo - nuo kartaus iki saldaus.
"Visų pirma įsisamonink paprastą tiesą - žmogus nėra atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be tikslo". Ištrauka iš kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio "Priesakai sūnui".
